Vos įvažiavus į Žemaitiją, iš karto ima kuždėti... šaknys. Ir tos, kurios slepiasi vis labiau įšylančios dirvos begalybėje, ir tos, kurios visą gyvenimą iš padų kyla aukštyn, o tik vėl sugrįžus čionai, ypatingai švelniai šnekina pamažėl atitirpstančius prieširdžius... Egzistenciškai pats saldžiausias ir tuo pačiu pats skaudžiausias dalykas turbūt yra tas, jog visų mūsų gyvenimų atkarpos, tiesės, kreivės ir kitos vingrybės tam tikrais momentais, akimirkomis, metais ima ir susikerta, kurį laiką „teka“ kartu, o paskui, žiūrėk, vėl išsiskiria į skirtingas puses... Dar vėliau vėl susitinka arba nesusitinka... Šiek tiek panašu į pasaulinį vandens apytakos srautą. Mirusieji kartais... išlyja ant mūsų galvų, kad sparčiau keltume galvas dangop. Dar negimusieji, būna, kutena padus ir pakaušius, kad įsileistume juos bent užuominomis papasakoti apie Anapusybę, į kurią po laikinojo įkalinimo čionai vienas paskui kitą vienaip ar kitaip vis viena kažkokiu būdu išsiveršime... Šiaip ar taip, norime ar nenorime, esame bendrininkai ir kol kas niekur iš čia neišsisuksime. Nebūtina, visai nebūtina, žūtbūt „rautis“ į piligrimystę, strimgalviais pulti atrasti savąją Meką ar kitą populiarią lankytiną šventąją vietą. Juk pati Žemė šventa – užtenka apsidairyti į visas puses ir... pastebėti artimąjį, kuris geografiškai galbūt yra šiek tiek ar gerokai nutolęs, tačiau dvasiškai nuolat stebuklingai alsuoja tau į veidą bei širdį.
