Latvijos dienoraščiai (18). Šizofreniniai Karostos kerai ir grįžimas į Lietuvą

2015 m. liepos 8 d., trečiadienis

Liepenes „Jeni“ kempinge besipakuojant palapines, lietus įkyriai lindo ne tik į akis, bet ir į palapinių maišus bei miegmaišius. Vasara eilinį kartą mūsų kraštuose apsikiaulino. Vėjas aprimo, tačiau iš dangaus pasipylė vanduo. Dėl šių priežasčių kėlionę nutraukėme anksčiau nei ketinome. Beliko tik užsukti į parduotuvę lauktuvių.

Praktiškas patarimas taupiems keliautojams: turbūt pigiausias prekybos centras Latvijoje, kiek teko patirti, yra „Super Netto“ (berods, priklauso „RIMI“ grupei). Tokį galima rasti ir Ventspilio priemiestyje, Parventoje.

Sudiev, Ventos mieste, sudiev, Vėjamiesti... Galbūt kada nors pas tave ir sugrįš palaidūnė vasara...

Latvijos dienoraščiai (17). Brangioji, aš sumažinau vaikus

2015 m. liepos 7 d., antradienis

Prancūziškas žodis le vent reiškia vėją. Paklausite, o kas gi sieja prancūzų kalbą ir Ventspilį? Atidžiau pasižiūrėkite į šio miesto pavadinimo šaknį. Nesvarbu, kad kas nors jums mėgins aiškinti, jog Ventspilis – tai Ventos upės miestas. 2015 metų liepos 7 d. jis tapo tikrų tikriausiu Vėjo miestu, arba Vėjamiesčiu. Vėjas įsismagino jau naktį – per miegus palapinėje girdėjome, kaip jis be paliovos šiaušia, darko medžių ševeliūras. Ryte, geriant kavą, sugebėjo net didelį akmenį nupūsti, užtrenkdamas virtuvėlės duris.

Latvijos dienoraščiai (16). Trankvilizuojantis lietus, Viduramžių šmėklos ir „Šerkšno tylos“ vakaras kempinge

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Lietus pradėjo badytis dar pirmoje dienos pusėje, o paskui ir visai įsisiautėjo. Dauguma kempingiečių susipakavo palapines ir išrūko savais keliais. Stovyklavietės erdvės gerokai atsilaisvino.

Yra tokia kategorija verslų, kurių valdytojai visiškai nesuinteresuoti geru oru vasarą. Tai – uždarieji vandens parkai. Ventspilyje vienas toks yra – Ūdens piedzivojumu parks. Kitas atviras, visai šalia pagrindinio pliažo (apsilankymą jame aprašiau pirmosios kelionės į Latviją užrašuose).

Latvijos dienoraščiai (15). „Šerkšno tyla“ Jūrmaloje, autostradas nugulę poilsiautojai ir horizonte išnyrantis Ventspilis

2015 m. liepos 4-5 dienos, šeštadienis-sekmadienis

Dvi sesutės per kalnelį nesueina, kas? „Rimi“ ir „Maxima“ Latvijoje. Neretai tenka pastebėti – jei pamatei „Rimi“, dairykis aplinkui, dažniausiai priešais ją, kitoje kelio pusėje, išvysi ir „Maxima“. Nors, kokios jos ten sesutės... Tarkime, kad ir Jūrmaloje.

Jei tikitės ko nors nemokamo, šioje kurortinėje juostoje galite tai pamiršti visiems laikams. Čia kainuoja ne tik įvažiavimas į miestą (2 eurai už parą), bet net ir kuklus lankstukas su šiokiu tokiu žemėlapiu Turizmo informacijos centre kaštuoja 50 eurocentų. Beje, pernai nepastebėjome jokių įvažiavimo rinkliavos taškų, o šiemet, traukiant centro link, atsimušėme į plytos ženklą, po kuriuo kabėjo tikslinanti lentelė su užrašu „Neturintiems leidimo“ (Neturintiems leidimo įvažiavimas draudžiamas). Keisčiausia tai, jog prieš šį ženklą nėra jokių akivaizdžių nuorodų, leidžiančių suprasti, kad kažkur netoliese galima nusipirkti bilietą (Tickets here or something else). Tiesiog dešinėje kelio pusėje (atvykstant nuo Kolkos) yra tokia tartum salelė, kurioje stovi bilietų automatai. Nežinant ar pirmą kartą važiuojant, labai lengva prašvilpti pro šalį, o paskui atsimušti į plytos ženklą. Ignoravęs jį, pasak vietinio taksisto, vėliau mieste gali gauti baudą. Trūksta vizualaus aiškumo.

Latvijos dienoraščiai (14). Pusės arbūzo miestelis, brangiai skraidantis krepšys ir Rygos kamščių gniaužtai

2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Sigulda mūsų šeimai tapo pusės arbūzo miesteliu. Ne vien dėl to, kad parkelyje gaivinomės arbūzu, o dar ir dėl to, kad pusiau (simboliškai) prie šios vietovės teprisilietėme. Prabėgomis, kaip sakoma. Iš pirmo žvilgsnio miestelis kažkuo primena Tauragę, kažkuo kitą Latvijos vietovę – Kuldygą, kurioje viešėjome pernai. Net ir pavadinimai panašiai skamba: Kuldyga, Sigulda…

Latvijos dienoraščiai (13). Nykštukų karalystė, saldžios kiškio spiros ir kiti latviški stebuklai

2015 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Prieš metus kaimyninę šalį apvažiavome tokiu maršrutu: Vilnius-Ryga-Jūrmala-Kolka-Ventspilis-Pavilosta-Liepoja. Todėl šiemet kelionę nusprendėme šiek tiek paįvairinti, t.y. nuo Rygos pasukti šiaurės rytų kryptimi – aplankyti Latvijos Šveicarija vadinamą Gaujos upės nacionalinį parką, kuriame įsikūrę Siguldos ir Cesio miesteliai. Paskui ketiname grįžti į Rygą ir vėl per Jūrmalą patraukti pernykščiu daugelį kilometrų palei Rygos įlanką besidriekiančiu keliu. Dar viena staigmena patiems sau tapo apsilankymas Tervetės regione įsikūrusiame nykštukų ir pasakų parke. Tad apie viską iš pradžių.

Birštonas pavasariop (fotoreportažas)

Gruziniškas nuotykis (4). Zestafonis, kalnuotosios Račos apylinkės. Varinkos Cereteli pėdomis.

2015-02-07, šeštadienis

Zestafonio link

Vairuotojas Konstantinas vėl buvo tikslus kaip šveicariškas laikrodis ir 9.30 val. jau laukė mūsų prie hostelio. Be Gogos, kuris žadėjo taip pat lydėti į stotį. Goga susirgo. Matyt, peršalo, nes vienmarškinis lakstė po kalnus kaip pašėlęs. „Herojus! Tautos herojus!“, – juokėmės su vairuotoju, skrosdami Gruzijos sostinę. Konstantinas atrodė labai patenkintas ir itin nuoširdžiai bendravo su mumis. „Klingeriai, klingeriai, klingeriai“, – ore raitėsi nesibaigiantys sąmojai. Nebepasimatėme su Goga, tautos herojumi. Nieko tokio. Kitą kartą gal susitiksime.

Gruziniškas nuotykis (3). Išvyka į Ananuri, Mccheta ir naktinis Tbilisis.

2015-02-06, penktadienis

Kol vairuotojas neprivažiavo, suspėjome nustraksėti iki „Carrefour“ prekybos centro. Pasiėmėme dar šiek tiek „Borjomi“ jėgoms palaikyti. Bananai Tbilisyje gan brangūs šiuo metų laiku – čia jie parduodami ir po vieną, o už vienetą prašo 1 lario (1,50 Lt).

Hostelio administratorius Goga, vos baigęs naktinį darbą, visai nesudėjęs bluosto, buvo žvaliai pasirengęs keliauti su mumis į Gruzijos grožybes. Tikrasis jo vardas – Georgijus, bet sutrumpintai – Goga, o draugai pravardžiuoja Dudu. Ši pravardė atsirado taip: iki ketverių metų Goga žindė mamos krūtį, kuri gruziniškai vadinama dudu (spenelis) ar panašiai. Todėl mama jį taip ir praminė, o valgyti kviesdavo: dudu, dudu!

Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.

Pusryčiavome toje pačioje ištaigingoje salėje.

2015-02-05, ketvirtadienis. 

Be mūsų pusryčiais mėgavosi dar keli žmonės. „Ja soldat!“ – nugirdau, kaip pasakė į kazachstanietį panašus pusamžis vyrukas, prie savęs pasikvietęs padavėją su arbatos virduliu. Pasirodo, iš tikrųjų iš Kazachstano. Trumpai šnektelėjome, nes po pusryčių, palikęs savo damą, priėjo prie mūsų ir paprašė padėti aktyvuoti gruzinišką SIM kortelę. Turbūt irgi neseniai atvyko. Čionai neretai pasigydyti, atgauti jėgų atvažiuojama ir iš kaimyninių šalių, pavyzdžiui, iš Azerbaidžano. Tačiau šiuo metu aplinkui beveik tuščia, nes sezonas dar tikrai neprasidėjo.

Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!

Kelionės laukimas yra Didžioji kelionės dalis. Kaip ir vasaris yra didžiojo kelio į vasarą pradžia ir esmė. Vasaris mūsų kraštuose – pats viltingiausias mėnuo, nes viskas dar tik kažkur toli toli priekyje. 
          Už šią kelionę nuoširdžiai dėkojame Tauragės MKC direktorei režisierei Jolantai Kazlauskienei ir visiems Gruzijoje mus sutikusiems žmonėms.

2015-02-04, trečiadienis. Vilnius. Išvykimas.

4.55 val. Rytas. Sėdime ryškiai raudonų lūpdažių spalvos lėktuve (Wizzair), kuris maždaug už dešimties minučių atsiplėš nuo žemės ir pasuks pietryčių kryptimi. Į Gruziją, į Kutaisį – Imeretijos regiono centrą, istorinę Gruzijos karalystės sostinę. Stiuardesė jau plasnoja rankomis, programiškai demonstruodama svarbiausius gelbėjimosi veiksmų judesius. Plasnok neplasnojęs, o mes jau virš debesų! Ryškus dangaus lūpdažis paskui save palieka ilgą pūkinę liniją.