2015 m. vasario 7 d., šeštadienis

Gruziniškas nuotykis (4). Zestafonis, kalnuotosios Račos apylinkės. Varinkos Cereteli pėdomis.


2015-02-07, šeštadienis

Zestafonio link

Vairuotojas Konstantinas vėl buvo tikslus kaip šveicariškas laikrodis ir 9.30 val. jau laukė mūsų prie hostelio. Be Gogos, kuris žadėjo taip pat lydėti į stotį. Goga susirgo. Matyt, peršalo, nes vienmarškinis lakstė po kalnus kaip pašėlęs. „Herojus! Tautos herojus!“, – juokėmės su vairuotoju, skrosdami Gruzijos sostinę. Konstantinas atrodė labai patenkintas ir itin nuoširdžiai bendravo su mumis. „Klingeriai, klingeriai, klingeriai“, – ore raitėsi nesibaigiantys sąmojai. Nebepasimatėme su Goga, tautos herojumi. Nieko tokio. Kitą kartą gal susitiksime.

2015 m. vasario 6 d., penktadienis

Gruziniškas nuotykis (3). Išvyka į Ananuri, Mccheta ir naktinis Tbilisis.


2015-02-06, penktadienis

Kol vairuotojas neprivažiavo, suspėjome nustraksėti iki „Carrefour“ prekybos centro. Pasiėmėme dar šiek tiek „Borjomi“ jėgoms palaikyti. Bananai Tbilisyje gan brangūs šiuo metų laiku – čia jie parduodami ir po vieną, o už vienetą prašo 1 lario (1,50 Lt).
Hostelio administratorius Goga, vos baigęs naktinį darbą, visai nesudėjęs bluosto, buvo žvaliai pasirengęs keliauti su mumis į Gruzijos grožybes. Tikrasis jo vardas – Georgijus, bet sutrumpintai – Goga, o draugai pravardžiuoja Dudu. Ši pravardė atsirado taip: iki ketverių metų Goga žindė mamos krūtį, kuri gruziniškai vadinama dudu (spenelis) ar panašiai. Todėl mama jį taip ir praminė, o valgyti kviesdavo: dudu, dudu!

2015 m. vasario 5 d., ketvirtadienis

Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.

Pusryčiavome toje pačioje ištaigingoje salėje.
2015-02-05, ketvirtadienis. 

Be mūsų pusryčiais mėgavosi dar keli žmonės. „Ja soldat!“ – nugirdau, kaip pasakė į kazachstanietį panašus pusamžis vyrukas, prie savęs pasikvietęs padavėją su arbatos virduliu. Pasirodo, iš tikrųjų iš Kazachstano. Trumpai šnektelėjome, nes po pusryčių, palikęs savo damą, priėjo prie mūsų ir paprašė padėti aktyvuoti gruzinišką SIM kortelę. Turbūt irgi neseniai atvyko. Čionai neretai pasigydyti, atgauti jėgų atvažiuojama ir iš kaimyninių šalių, pavyzdžiui, iš Azerbaidžano. Tačiau šiuo metu aplinkui beveik tuščia, nes sezonas dar tikrai neprasidėjo.

2015 m. vasario 4 d., trečiadienis

Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!

Kelionės laukimas yra Didžioji kelionės dalis. Kaip ir vasaris yra didžiojo kelio į vasarą pradžia ir esmė. Vasaris mūsų kraštuose – pats viltingiausias mėnuo, nes viskas dar tik kažkur toli toli priekyje. 
          Už šią kelionę nuoširdžiai dėkojame Tauragės MKC direktorei režisierei Jolantai Kazlauskienei ir visiems Gruzijoje mus sutikusiems žmonėms.

2015-02-04, trečiadienis. Vilnius. Išvykimas.

4.55 val. Rytas. Sėdime ryškiai raudonų lūpdažių spalvos lėktuve (Wizzair), kuris maždaug už dešimties minučių atsiplėš nuo žemės ir pasuks pietryčių kryptimi. Į Gruziją, į Kutaisį – Imeretijos regiono centrą, istorinę Gruzijos karalystės sostinę. Stiuardesė jau plasnoja rankomis, programiškai demonstruodama svarbiausius gelbėjimosi veiksmų judesius. Plasnok neplasnojęs, o mes jau virš debesų! Ryškus dangaus lūpdažis paskui save palieka ilgą pūkinę liniją.