2017 m. rugpjūčio 1 d., antradienis

Baidarėmis Žeimena su vaikais

Nors vandens takų Lietuvoje esame jau išmaišę nemažai, su abiem vaikais kelias dienas plaukėme pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą išbandėme Žeimeną (Kaltanėnai-Švenčionėliai), o stipri audra išbandė mus. Vos išplaukę atviroje pievoje buvome pavaišinti žaibų-perkūnų-krušos kokteiliu, o toliau, palaiminti gulbių, yrėmės atsipūtę... Tiesa, nakvojome visiškai laukinėje gamtoje, tai naktį bebrai ar tai kažkokie kitokie gyvūnai surengė tikrą Budapeštą: maždaug nuo vidurnakčio taip ėmė šokinėti (4-5 kartus) į upę, jog atrodė, kad kažkas vandenin mėto vos pakeliamus akmenis. Nors brisk į meldus ieškoti skundų knygos (dėl išbaidytų miegų)... Fotoreportažas:

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Kroatijos beieškant (10). Didysis sugrįžimas

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Nuolat stabdoma policija

6 valanda ryto. Mėginame keltis kelionei ankstėliau, nei ketinome. Anglas su „Harley Davidson“ jau išrūkęs (!). Rūksime tuoj ir mes. Gyvenimas yra nuolatinė kelionė Kelionėje.
- - -

Manęs paprastai niekada nestabdo policija. Gal kartą per 10 metų. Kai būna reidas, visi stoja pakelėse, o aš pravažiuoju. Ta proga užsienyje pats ėmiau stabdyti policininkus. Kai tik užsinorėdavau. O jei rimtai, tai tikrai vos prireikus informacijos drąsiai privažiuodavau prie jų automobilių. Dažniausiai pareigūnai būdavo užsiėmę (sulaikę pažeidėjus pildydavo protokolus ar pan.), švyturėliai neišjungti… Bet kiekvieną kartą geranoriškai padėdavo: suteikdavo reikiamos informacijos, nurodydavo kryptį.

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Kroatijos beieškant (9). Apie dramblius šalia bėgių, apie Budos miestą Vengrijoje ir apie „žuvies kaulą“ Slovakijoje

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Vengrų kalbos pamokėlė

Balatonas išaušus:
Labas rytas. Šiandien bandysime pasiekti Budapeštą, įveikti likusią Vengriją, kirsti visą Slovakiją ir atsidurti vieną kartą jau apsikiaulinusioje Krokuvoje.
Visgi Balatono kempingas tikrai tvarkingas ir su visa būtina infrastruktūra. Sumokėjome ne 30, o 25 eurus, įskaitant miesto pagalvės mokestį. Priimamojo administratorė paprašyta ant lapelio mielai sutiko užrašyti kelis pagrindinius vengriškus žodžius:

Jó napot – laba diena;
Köszönöm – ačiū;
Viszlát – viso gero / iki pasimatymo.

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Kroatijos beieškant (8). Atgalios. Haliucinacinės vengrų dainos ir netikėtas „praturtėjimas“

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Atsisveikinimas su Novi Vinodolskiu

Šiandien Kroatijoje prognozuojama kiek vėsesnė diena – apie 25 laipsniai. Pro langą į kambarius veržiasi gaiva. Jūroje plūduriuoja Šv. Marinos salelė. Pasirodo, tas ilgas kalnų masyvas priešais akis – didžiausia Kroatijos sala Krka.
Grybštelėjome tik dalelę šios įstabios šalies. Nenusigavome nei iki Zadaro, nei iki Splito, nei juolab iki Dubrovniko. Kad ir kokie kerintys būna miestai, norėjosi ramybės ir atokvėpio. Bus dėl ko grįžti kitą kartą.
Daugybė yra laikinųjų namų, į kuriuos nebegrįžtama daugiau niekada, daugybė visame pasaulyje žmonių, su kuriais prasilenkiame tik vieną vienintelį kartą... Šių namų šeimininkė Nives šypsosis toliau, o mes jau būsime kažkur toli toli... Svarbu neįkliūti į milžiniškus kamščius kur nors prie Zagrebo. Ne pats geriausias sprendimas vykti atgalios sekmadienį, nes grįžtančiųjų nuo Adrijos poilsiautojų masė su kemperiais, kateriais ant priekabų ir etc. gali užkimšti kelius. Bus kaip bus, juk dar nebuvo, kad nebūtų. Šios dienos tikslas – pasiekti Šiofoką, esantį šalia Balatono ežero (Vengrija). Atia, Novi Vinodolski, atia, Kroatija!

2017 m. liepos 15 d., šeštadienis

Kroatijos beieškant (7). Patrakėliai lietuviai. One way ticket to the Moon...

2017 m. liepos 15 d., šeštadienis

Ryte, atsiskaitę su nuolat besišypsančia namų šeimininke ir pasakę, kad rytoj apie 8 val. pajudėsime kelionėn, patraukėme centro ir pajūrio link. Užsukę trumpam į „Lidl“, pirmą kartą Novi Vinodolski miestelyje sutikome patrakusių lietuvių porą.
Sunkios pečius laužančios kuprinės ir kelionė kiaurai per visą žemyną autostopu. Jau keliolikta jų diena kelyje. Vakar, aplankę Plitvice stebuklus, nakvojo tiesiog ant uolų, greta jūros. Sakė, visi sutikti kroatai buvo išskirtinai svetingi, geranoriški. Vieni net traktoriaus priekaboje pavežėjo kalnų apsuptyje. Dabar Marius ir Justina iš Kroatijos keliauja į Bosniją ir Hercogoviną, į Sarajevą. Toliau per Serbiją, Bulgariją, Turkiją kėsinasi pasiekti kelionės tikslą – Gruziją! Nieko sau kelionė!
Sunkiose kuprinėse – ir kompiuteriai – darbo priemonės. Net keliaudami sugeba kartais padirbėti. Justina rašo apie keliones vienam iš Lietuvos portalų. Kartais nakvoja palapinėse, kartais hosteliuose, nebrangiuose viešbučiuose. Marius motociklu naršė Aziją, abu ne vieną mėnesį gyveno Kambodžoje, kurioje alaus bokalas ant jūros kranto tekainuoja vos 50 dolerio centų, o už pusantro dolerio galima paragauti keptos barakudos ir kitokių jūros gėrybių.

2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Kroatijos beieškant (6). Lengvi pasivaikštinėjimai

2017 m. liepos 14 d., penktadienis 

Na ką gi, Kroatijos kalnus, jūrą, ežerus jau pamatėme. Paskutinė diena Novi Vinodolski miestelyje. Einame po jį pasižmonėti. Stabtelime pagurkšnoti gėrimų pakelės kavinukėje. Padavėja, kurią aš kažin kodėl pavadinau Zinaida, labai įsimylėjo Dorotėją. Beje, mūsų užmaukšlinta lietuviška kepuraitė-vėliava jau labai tinka!
Vėliau vienas ledų pardavėjas makedonietis, žvilgtelėjęs į tą kepurę, iš karto identifikavo, iš kur esame. Apsišvietęs.

2017 m. liepos 13 d., ketvirtadienis

Kroatijos beieškant (5). Plitvice stebuklai, skraidantys rankšluosčiai, levandų medus ir „Šerkšno tyla“ Kroatijoje


2017 m. liepos 13 d., ketvirtadienis

Hvala!

Ryte pakilo toks vėjas, jog net rankšluosčiai kaip paukščiai iš balkono nuvasnojo nežinoma kryptimi. Girdėjau, kad jis vasarą mėgsta kartais pasismaginti kaip reikiant! Vėjodromas. Kalnai nematė to vėjo, šiandien bandysime vykti į Plitvicą – ežerų, miškų ir krioklių karalystę.
Sunkiai daugiau nei 2 kilometrus puškuoja į kalnus senutė Zafira. Serpantinais, serpantinais, serpantinais… Apačioje sirpsta vėjo pašiaušta jūra. Pats tobuliausias raižytojas taip išraižė kalnus, kad net akys raibsta į juos žiūrėdamos. Paskui dar apvilko žaliais miškų kailinukais, lyg čia ir taip nebūtų beprotiškai karšta!

2017 m. liepos 12 d., trečiadienis

Kroatijos beieškant (4). Ropinėjantys krabai, baltieji stulpų inspektoriai ir smėlio minos

2017 m. liepos 12 d., trečiadienis

Paleiskim plaukt į jūrą salą - - -
Tegu širdis spurdėdama apsąla,
Kai baltą susitikusį laivelį,
Ji užsižiūri į kalnų takelį,
Kuriuo piemuo
Saulėtųjų Balkanų
Pats nesuvokdamas
Slapta numano,
Kad stebi jį kažkas
Iš apačios - - -
Tos akys mūsų
Plaukiančios salos.

N.L. Kroatija, Novi Vinodolski

Ryte žvelgdamas pro balkoną į jūrą pastebiu, kad vakar matyta sala su pastatu ir pasvirusiu stulpu regima ir iš mūsų laikinųjų namų (o kokie dar gali būti namai Žemėje?) – gal tik medžiai šiek tiek užstoja.
Dulkes nuplovęs lietus ilgam pasislėpė nežinomose dausose, nuo pat ryto įsišėlo beprotiškas karštis, kuris ne taip ir kankina, kai sėdi giraitėje po medžiais ir kada tik panorėjęs gali panerti į Adriją. Medžių čirškūnai akimirką prityla (matyt priešpiečiai), po to toliau koncertuoja be perstogės.

2017 m. liepos 11 d., antradienis

Kroatijos beieškant (3). Cikados Balkanų saulėje ir lietuje

2017 m. liepos 11 d., antradienis

Ryte, vos nusileidę nuo kalniuko, panirome į Adrijos jūrą. Nieko sau teatras!
Pagaliau, galų pagalėj, pagaliau, pagaliau, pagaliau… išsvajota išlaukta poilsio akimirka! Nusiplauti kelio dulkes. Oro temperatūra arti 40-ies.

2017 m. liepos 10 d., pirmadienis

Kroatijos beieškant (2). Per aspera ad Croatia


2017 m. liepos 10 d., pirmadienis

Čekija, Austrija, Slovėnija…

Išaušus rytui, pamatėme, kaip kempingas atrodo iš tikrųjų. Čia aplink labai daug vandens telkinių, kalvos, milžiniškoje teritorijoje yra net vandens pramogų parkas.
Artėdami prie Austrijos sienos, „Lidle“ nusipirkome daug vandens ir čekiško alaus, kuris Čekijoje kainuoja dvigubai pigiau nei Lietuvoje.
Į Austriją įvažiuojama siauru keliuku, kurį drožte drožia gausybė vilkikų. Tokios sunkiagalvių saulėgrąžų jūros laukuose niekada neteko regėti! Pilni laukai aliejaus.
Rašmenys jau tampa vokiški. Pramušę kamštį riedame Vienos link. Ties Viena viena autostrados pusė – net 4-ių juostų. Eismas itin intensyvus. Vilkikai išprotėję velkasi bala žino kur. Sustojus automobilių srautui, žvilgteliu į galinio vaizdo veidrodėlį – už mūsų stovi mašina su lietuviškais numeriais. Sūnus Elijas pro galinį stiklą pamojuoja tautiečiams, o šie atsako tuo pačiu.
Vėliau susitikome vienoje iš degalinių. Kauniečių šeima su trimis mažais vaikais keliauja į Splitą, kuriame pabus iki sekmadienio (booking.com sistemoje rezervavo 4 dienas). Jiems per pirmą kelionės dieną pavyko pasiekti net Ostrovą (Čekija). Šeimos galva sako, kad į Kroatiją važiuos per Zagrebą, nes taip susitaupo kilometrų. O aš ketinau vairuoti per Liublijaną (Slovėnija). Ir iš tikrųjų turbūt tiesiau per Zagrebą, nes tokiu atveju tenka kirsti mažiau Slovėnijos. Nejučia galvoje imu keisti kelionės maršrutą. Jei viskas gerai, dar šiandien turėtume pasiekti Rijeką (Kroatija). Atsisveikinome su tautiečiais keliauninkais, palinkėjome vieni kitiems gero kelio.

2017 m. liepos 9 d., sekmadienis

Kroatijos beieškant (1). Pirmieji kelionės džiaugsmai ir vargai

2017 m. liepos 8 d., šeštadienis

Atsispyrimas 

Kaip tarėme, taip ir padarėme (kelis metus niekaip neišdrįsome). Susikrovėme palapines, kitą mantą, gitarą, kolonėlę su akumuliatoriumi, mikrofonus, laidus, vaikus ir... patraukėm į Kroatiją. Bepročiai? Taip!
Dabar rašau iš Krokuvos, atsikimšęs butelį „Žywiec“ alaus, pirmą kartą gyvenime vienu ypu nuvairavęs 830 kilometrų. Vargšė senutėlė Zafira, skaičiuojanti 18-us metus. Kartais sunkiai užsikuria. Susitarėme taip: jei netyčia neatlaikytų kelionės, pažadėjau gražią romantišką mirtį – įjungčiau laisvą pavarą ir paleisčiau kur nors Alpėse nuo skardžio... O jei netyčia atlaikytų tokį iššūkį – įteikčiau Super Dyzelinį Medalį už viso gyvenimo nuopelnus! Beje, kažkada parvaryta iš Italijos. Gal net pavyktų sugrąžinti į jaunystės laikus? Pamatysime, kaip bus.

2017 m. vasario 5 d., sekmadienis

Pirštų galais per Šventąją žemę (12). Namolio. Įsimintiniausios akimirkos (video)

Kaip ir rėminė kelionės kompozicija išeina, nes vos tik nusileidus Karmėlavoje, Judita vėl ėmė ieškoti „Literatūros ir meno“... Ir rado. Kur kas lengviau, nei prieš išskrendant į Izraelį. O čia keletas įsimintinų akimirkų, trumpi vaizdo reportažai („Play“ spausti 2 kartus):

2017 m. vasario 4 d., šeštadienis

Pirštų galais per Šventąją žemę (11). Palydint Izraelio saulę...

Grįžę į Eilatą, paskutiniąją kelionės dieną dar nusprendėme pasilepinti puikiu oru, todėl vėl patraukėme į Delfinų rifą. Čia sutikome iš Jeruzalės anksčiau grįžusią arfininkę J.D. su draugu, su kuria smagiai šnekučiavomės šios kelionės pradžioje. Pasigaudyti saulės, pasipliuškenti šiltoje Raudonojoje jūroje vasario pradžioje, o paskui atgal į lietuvišką žiemą...

2017 m. vasario 3 d., penktadienis

Pirštų galais per Šventąją žemę (10). Atgal į Eilatą


Kitą rytą dar suspėjome it kurmiai palandžioti po žeme... Visai netoli garsiosios Raudų sienos. Čia užkampiuose gali netyčia užtikti isteriškai raudančių tikinčiųjų, kurie pasiekę tokį ekstatikos lygį, jog net pikta ir gaila pasidaro žiūrint į juos, nors greitąją kviesk... Arti pamišimo ribos, įsiaitrinimas iki kraštutinumo. Koks turi būti Dievas, kad Jam tai patiktų? Dar šiek tiek Jeruzalės, įvairiapusės, atstumiančios ir viliojančios, paradoksalios, jaukios ir perkrautos, nepažintos ir paslaptingos: 

2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Pirštų galais per Šventąją žemę (9). Antroji diena Jeruzalėje (foto)

Išaušo saulėtas giedras vaiskus rytas Jeruzalėje. Visiškai ignoravę įskaičiuotus pusryčius naktį kone šturmuotame „Chain Gate Hostel“ (dėl to kalta pernelyg laki vaizduotė, o pusryčiai išties buvo patys kraupiausi, kokius kada nors teko regėti gyvenime – purvinuose loviuose suversta pustirštė dvokianti neaiškios kilmės masė), pro gretimus vartus išlindome pasižvalgyti į pagrindinę musulmonų šventovę. 

Į ją kitatikiai neįleidžiami (bent jau Juditos neįleido, nors ir buvo apsigaubusi skara). Nėra ko kaišioti nosių ir spoksoti į svetimą Dievą! Musulmonai kategoriški, nors į krikščionių šventoves jiems įeiti ir nedraudžiama. Šventai įsnūdęs šventovės sargas, nors praslink nepastebėtas nelyg katinas:

2017 m. vasario 1 d., trečiadienis

Pirštų galais per Šventąją žemę (8). Šventojo miesto jovalas, hostelio „šturmas“ ir pašėlę Jeruzalės gatvės muzikantai

Vos įvažiavus į Jeruzalę, Judita kone apsiverkė. Ne, ne dėl to, kad būtų iki sielos gelmių pakerėta Šventosios žemės, o todėl, jog pirmasis įspūdis visiškai neatitiko išankstinių įsivaizdavimų – kalnai šiukšlių tarpuvartėse, pakampėse ir tarp viso to it varnai išdidžiai pėdinantys žydai su savo plačiabrylėmis skrybėlėmis, skuduriniais blynais ant galvų ir pintomis kasytėmis. Ne Kairas, bet priemiesčių gatvės primena Afrikos šiukšlynus.

Pirštų galais per Šventąją žemę (7). Į Jeruzalę palei Negyvąją jūrą... (foto, video)

Ankstyvą rytą iš Eilato autobusu patraukėme Jeruzalės link. Keistas jausmas: lyg turėtų būti gražu, bet kažin kokia nykuma visur čia išplitusi... Lyg tasai negyvumas į visas puses veržte veržtųsi nuo palaipsniui nykstančios Negyvosiso jūros, plytinčios tarp Izraelio ir Jordanijos, ir esančios net 420 metrų žemiau Pasaulinio vandenyno lygio. Smėlis, druskos, nykumų nykuma, kurioje dar ir viešbučių tarsi avilių žydai prirentę šen bei ten, jau artėjant prie Jeruzalės:

2017 m. sausio 31 d., antradienis

Pirštų galais per Šventąją žemę (6). Povandeninėje observatorijoje ir šokantys Eilato fontanai (video)

Kažin kodėl, kad pasileistų vaizdas reikia kelis kartus ekrane spausti „Play“:

Du draugeliai:
Žuvis su suknele:
Rykliai:
Rajos šypsena:

Pirštų galais per Šventąją žemę (5). Į povandeninę observatoriją (foto)

Kitą dieną patraukėme dar šiek tiek toliau nei Delfinų rifas, į už Eilato esančią Povandeninę observatoriją. Su jūros pasauliu galima susipažinti ne tik vaikštinėjant stikliniais observatorijos koridoriais, bet ir plaukiant laiveliu, kurio dugnas yra su langeliais, pro kuriuos galima stebėti koralinius rifus ir aplinkui knibždančią Raudonosios jūros gyvūniją.

2017 m. sausio 30 d., pirmadienis

Pirštų galais per Šventąją žemę (4). Delfinų rifas (video)

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno...

Pirštų galais per Šventąją žemę (3). Delfinų rifas (foto)

Visą pirmadienį nusprendėme ilsėtis, tad nuvykome į netoli Eilato esantį jaukų Delfinų rifą, kuriame knibždėte knibžda natūraliai gamtoje šėlstantys delfinai, itin pamėgę šią paktantę. Įėjimas į teritoriją yra mokamas, galima pirkti bilietą, į kurį įskaičiuotos vandens procedūros, gėrimai, užkandžiai ir pietūs greta Raudonosios jūros.
Šiek tiek apsižvalgę ir pasisveikinę su delfinais, patraukėme į vandens procedūras: čia ir kavinukės, ir oazės, ir įvairūs baseinėliai, taip pat su Negyvosios jūros vandeniu, kuriame neskęstama – plūduriuoji vandens paviršiuje kaip vyno butelio kamštis.

Pirštų galais per Šventąją žemę (2). Lietuviškos vaišės izraeliečių šuneliui, Raudonosios jūros katinai ir naktinis Eilatas


2017 m. sausio 30 d., pirmadienis. Eilatas.

Norint suspėti užrašyti įspūdžius, tenka atsikelti 6 valandą ryto ir užsiplikyti puodelį stiprios juodos arbatos.
Kariniame Ovdos oro uoste nutūpėme gan minkštai ir taikiai. Visame oro uoste – vos keletas ryškių saulės spindulių nuglostytų lėktuvų. Trapu leidžiamės žemyn, į veidus trenkia stiprokas vėjas. Jausmas geras kaip visada, kai iš žiemos kalėjimo pasprunki į šiltą pavasarį ar net beveik vasarą.
Į Ryanair lėktuvų salonus pagal jų taisykles leistinų išmatavimų bagažą įsineša tik pirmieji 90 keleivių, o likusiųjų kuprinės ir lagaminai keliauja į atskirą lėktuvo bagažo skyrių. Taip išėjo, kad ant mano kupros – sunki kuprinė, o Juditos lagaminas darda ratukais į oro uosto bagažo atsiėmimo vietą. Aš matyt buvau 90-as Kaune įlipęs keleivis, o žmona – jau 91-a... Bet tai juk visai nesvarbu, tad žingsniuojame toliau.

2017 m. sausio 29 d., sekmadienis

Pirštų galais per Šventąją žemę (1). Į ten, kur vanduo kažkada tapo vynu...

2017 m. sausio 29 d., sekmadienis

Karmėlava (Kaunas), oro uostas

Judita sapnavo, kad oro uoste nusipirko „Literatūrą ir meną“. „Narvesen“ darbuotoja, paklausta, ar turi tokį leidinį, labai tuo suabejojo. Sakė, būna, atveža... 2 egzempliorius. Peržvelgusi blizgiąją spaudą ir kitus leidinius lentynose, konstatavo, kad turbūt neras. Įnoringa (?) potenciali pirkėja nutarė, kad sapnas buvo apgaulingas, tačiau pardavėja nenorėjo pasiduoti ir ant besisukančio spaudos stovo surado tai, ko ieškojo! Sapnas išsipildė.
Visi sapnai išsilakstė standartinės oro uosto patikros metu. Aš patikros punktą praėjau nė nepyptelėjęs, o Judita „užkliuvo“. Tuomet jos kuprinę išnarstė po siūlelį, apgraibė visus kosmetikos ir higienos priemonių buteliukus. Bet oro uosto darbuotoja buvo maloni. Sakė, kad čia mums tik menkos pratybos prieš detektyvinę patikrą Izraelyje. Kai išvydau, kiek buteliukų sugeba į kelionę įsidėti žmona, akys išlipo ant kaktos. Moteriški talentai. Na, bet čia juk savaitei... Turės ką veikti žydai. Net šiek tiek neramu...