2012 05 22, Antradienis
Aleksas sakė, kad para Katinautiškėje trunka mažiausiai 48 valandas (o gal net ir 72). Reikės patikrinti. Paskaičiuoti. Mažojo piršto didumo žuvelių Svyloje suskaičiuoti turbūt neįmanoma. Žiūrint, kieno tie pirštai. Bet kam viso to reikia... Kažkada sodybos šeimininko dėdė siūlė jam: „Aleksai, nenori tapti milijonieriumi? Amerikiečiai už milijardą uodų sparnų duoda milijoną dolerių.“ Aleksas pagūžčiojo pečiais, suprask, „Nesąmonė, negali būti!“ Išradingasis dėdulė gerokai priekaištaudamas nusistebėjo: „Ot, netiki, matai, netiki! Tu ką iš tikro netiki?! Tereikia į stiklainį surinkti milijardą uodų sparnų. Tačiau yra vienas „tačiau“ – nei vienu sparneliu nei daugiau, nei mažiau...“
Vienas žmogus teigė, kad kitas žmogus teigė (o tai jau be galo rimta – negali netikėti!), jog jis prieš keletą dienų Svylos upelyje kažkokiu būdu sučiupo 5 lydekas. Ko gero beveik dvigubai daugiau, nei šiame kaime yra nuolatinių gyventojų. Svylos srovė labai silpna – visiška priešingybė Ūlos srovės veržlumui. Bet abi jos panašiai tamsios.
Katinautiškėje už vieną litą galima nusipirkti... 3 litrus šviežut šviežutėlio pieno. Tiesiai iš garuojančio vienintelės karvės tešmens. Vaiski žaluma tampa akinančia baltuma. Vaikystėje nuolat stebėdavausi, kodėl pienas nėra žalias. Kas ten žino, kodėl (nė dabar nežinau)... Nebent karvė. Aštriu liežuviu supinanti žolę į baltą pieno kasą.
Troboje tikrai nėra kondicionieriaus, bet čionai mus glamonėja gaivi vėsuma. Už storų pirkios sienų kartu su bitėmis niršta vis labiau įsismarkaujantis karštis.
Aplink milžinišką krosnį (su tokia pasakoje kvailys pas carą važiavo) vienas kitą vaiko vaikai. Atrodo, senutei gali galva apsisukti. Vaikai dabar yra savotiški Katinautiškės katinai. Krosnyje galima ne tik kepti dūminius blynus, ja šildyti trobą, bet net ir joje... gyventi. Aleksas pasakojo, jog kadaise vienas Senosios Katinautiškės gyventojas (amžinąjį atilsį) žiemą, žvėriškai įkaitinęs krosnį, kelias paras miegodavo ant jos, o paskui, kai šios šonai jau gerokai atvėsdavo, sulįsdavo į vidų... Tenais, kur pašaunama duona arba blynai. Todėl „Miego žmogus“ po to vaikščiodavo gerokai apsvilęs, lyg ištrauktas tiesiai iš Svylos dumblų katilinės. Kai seniau sodybos šeimininkas kepdavo dūminius blynus, jo vaikų galvos lyg paukščių snapai kyšodavo krosnies viršuje, pačiose palubėse – mat iš kitos pusės laiptukais galima užsikabaroti aukštyn ir iš viršaus stebėti, kas dedasi ant plačių namų širdies (virtuvės?) grindų ir ant akimi neišmatuojamų ilgų stalų. Vos iš ugninės krosnies burnos ištraukti blynai keliaudavo tiesiai į palubes – į vaikų snapus. To turbūt neįmanoma užmiršti visą likusį gyvenimą.
Dar truputėlį apie tikrą senovinę rusišką krosnį. Kai šeimininkas sumanė ją suremontuoti, kreipėsi į vieną pažįstamą apylinkės meistrą. Tuomet į langus spoksojo žiema. „Aleksai, na kas krosnį žiemą remontuoja?!“, – retoriškai ir truputį ironiškai užsimojo reikalą išmanantis specialistas. Net ir žiema už lango šiek tiek susigėdo. Šeimininkas pakilnojo pečius bei antakius, pakilnojo... ir sulaukė vasaros. Vėl nuėjo pas darbštuolį tuo pačiu reikalu – reikėtų visgi unikalią namų širdį prikelti naujam gyvenimui. „Aleksai, na kas krosnį vasarą remontuoja?!“, – atkirto meistras. Taip kartojosi keletą metų. Užburtas ratas. Vicious Circle. Kantrybė – ne geležinė. O gal...
- - -
Šiame kaime taip pat kartais būna... facebook‘as. Parduotuvėlė ant ratų. Tris kartus per savaitę. Vos tik į Katinautiškę įlėkusi maisto prekių būda ima čaižiai skleisti garsinį signalą. Asociacija: bendrabučio laikais panašiai signalizuodavo kasdienybės simbolis – šiukšlevežė mašina, visiems pranešdama apie itin svarbų savo atvykimą (!). Iš visų aukštų tuomet griūdami skuosdavo gyventojai, nešini kibirais, kupinais jų gyvenimui nebereikalingų atliekų. Tai buvo savotiškas komunikacijos, bendruomeniškumo aktas. Pasirodo, jau ir tais gūdžiais laikais pamažėl rezgėsi Facebook‘o šaknys. O gi žmones sieja ne vien menas, bet ir šiukšlės! Šiukšlevežė prarydavo viską (gal jos pilvas guminis?), dėl to taip skaniai ir kvepėjo. Skonis ir kvapas. Hedonizmas. Neatsiejama gyvenimo dalis.
- - -
Nusipirkome didžiulį kepalą juodos duonos. „Jums“, parašyta. Mums.
N.L., 2012 05 22
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą