2018 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Šlavėnų dienoraščiai (3). Žvirblių gelbėjimo operacija

Ar nesakiau, kad gamta ir gyvenimas kaime yra tikrų tikriausias trileris? Gal kam nors ir toliau atrodo, jog čia niekas nevyksta?
Gulim su Judita ant paplūdimio gultų visiškai greta sodybos tvenkinio, nokstam birželio saulėje lyg trešnės, skaitinėju „Siluetų“ serijos knygą apie Hanso Kristiano Anderseno gyvenimą, Judita mėgaujasi Bleizgiu („Karmelio kalno papėdėje“), tik staiga užnugaryje pyst kažkas iš dangaus į žemę nelyg Čeliabinsko meteoritas...
Atsisukame ton pusėn, svarstome, kas čia galėjo būti, nužvelgiame beržą – nebėra inkilo. Buvo gan aukštai įkeltas, bet netinkamai pritvirtintas, tad ir nuspjovė berželis paukštukų būdelę žemėn. Iš pradžių nekreipėme jokio dėmesio. Ramiai pasipliuškinęs ir panardęs tvenkinyje, nusprendžiau nueiti apžiūrėti įvykio vietos.

2018 m. birželio 27 d., trečiadienis

Šlavėnų dienoraščiai (2). Kreivų veidrodžių labirintai

Labirintų parkas, esantis visai greta Šlavėnų kaimo, Anykščių rajone, švelniai tariant, nepakerėjo. Ir vėl šioje srityje esu linkęs įskaityti pergalę Latvijai. Pavyzdžiui, su Tervetės parku nėra ko ir lygintis. Tiesa, kainos atžvilgiu turbūt mes imtume viršų, nes įėjimas šeimai su tariamomis VIP pramogomis kaštuoja nemenkus 22 eurus. Jei tariamų VIP pramogų nesirinktumėte, tai palandžiojimas po išretėjusį krūmyną keturių asmenų šeimai kainuotų 13 eurų.

2018 m. birželio 26 d., antradienis

Šlavėnų dienoraščiai (1). Trileris, ne gyvenimas!

Jau trečia diena tupime Šlavėnų kaime, Anykščių rajone. Gandrai tupi ir mes tupime. Viskas čia labai paprasta – pasižiūri pro šimtametės trobos langą: trys karvės lėtai atrajoja žolę, draugiška šunelė Čita guli palei slenkstį, o virš seno žilvičio gandrų šeimyna susisukusi lizdą. Neseniai iškastas tvenkinys kiek dešiniau gandralizdžio ir platus laukų bei miškų horizontas.
Gandriukai dar neskraido, juos prižiūri ilgasnapiai tėvai. Po Joninių gerokai nulijo. Seniai nebūta lietaus, birželis karštas kaip reta. Toks tad realizmas palei miestietiškas nosis. Ko daugiau reikia…
Karvės apskritai yra ramybės įsikūnijimai. Jei kas paprašytų nupiešti ramybę, neabejodamas nutepliočiau karvę. Traškantį žolės rupšnojimą, tą procesą, kai aštriu liežuviu nuo žemės atplėšiama žaluma, prilyginčiau žarijų spragsėjimui židinyje žiemą. Klausyčiaus ir klausyčiaus. Taip iš pašaknų, iš pažemio, iš juodumos karvės liežuviais į pasaulį stiebiasi pienas.

2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Vieną kartą Paryžiuj (3). Tratatatatatatatatatatata: nuo egzistencinio apleistumo jausmo iki atidėto skrydžio. Au revoir, France!

2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Kelionėse slypi vienas paprastas, bet dažniausiai aiškiai sau neįvardijamas dalykas – kiekvieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių užkalbintą žmogų tu regi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Aišku, būna šiokių tokių išimčių, tačiau 99,99999.. procentais šis dėsnis pasitvirtina. Nebent kažko nesupratęs, vėl pulsi vytis ką tik užkalbintą praeivį. Vos padėkojai, keliai išsiskyrė ir abi pusės gali būti tikros – vėl pasimatysime nebent danguje, jeigu toks apskritai yra, o greičiausiai ir tenai nepasimatysime. Negi danguje klausinėsi kelio? Tad pirmyn bundančiu pavasariu žingsnis po žingsnio savosios mirties link!

2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Vieną kartą Paryžiuj (2). Notre Dame de Paris, Eifelio (ne)trauka ir Monmartro žavesys

2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Olivier iš miegų visus svečius išvertė prieš 8 valandą ryto. Vos gurkštelėjome kavos ir arbatos, jau reikėjo leistis laiptais žemyn. Kinas Jaspersas lagaminą paliko bute, nes ketino čia nakvoti dar vieną naktį. Apačioje vieni kitiems paspaudėme rankas, palinkėjome gerų kelionių ir išsiskyrėme savais takais.
Lietus jau buvo atistraukęs, dangus žadėjo puikų orą.

2018 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Vieną kartą Paryžiuj (1). Į pavasarišką Prancūziją…

2018 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Saulė žeme ritinėjasi. O mes tuoj kilsime į dangų. Šį kartą Paryžiun! Su šiuo miestu mane sieja keisti ryšiai, kuriuos detaliau aprašysiu kitur. Į vadinamąjį Meilės miestą grįžtu... po 18-os metų! Šį kartą keliauju su žmona Judita, o Vilniuje liko du mūsų vaikai. Prieš 18 metų pats dar buvau kaip vaikas. Atitrūkstame vos keletai dienelių, kiek įmanoma atsipūsti nuo kasdienybės ritmo. Turbūt į pačios gražiausios (man) pasaulyje kalbos šalį, kalbos, kurios, akivaizdu, dorai niekada neišmoksiu. Nebent skaityti. Tokių kalbėtojų-tinginių dar paieškoti reikia – rašo 4-5 raides, o taria kaip vieną. Vis viena bandysiu kažkiek palaužyti liežuvį...
Pirmą kartą gyvenime išbandysime CouchSurfing sistemą – nemokamo apsigyvenimo pas šeimininkus galimybę. Internete šioje sistemoje užmezgėme ryšius su keletu Paryžiaus keistuolių. Tikimės, kad pavyks juos surasti. O kažkada Meilės mieste teko net ir gatvėje nakvoti – ant suoliuko, po suoliuku, požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse, vaikų žaidimo aikštelėse esančiuose mediniuose namukuose be sienų, žliaugiant stipriam rudens lietui... Senokai tai buvo, 2000-aisiais, atrodo, lyg visai nebuvo, lyg prisisapnavo.

2017 m. rugpjūčio 1 d., antradienis

Baidarėmis Žeimena su vaikais

Nors vandens takų Lietuvoje esame jau išmaišę nemažai, su abiem vaikais kelias dienas plaukėme pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą išbandėme Žeimeną (Kaltanėnai-Švenčionėliai), o stipri audra išbandė mus. Vos išplaukę atviroje pievoje buvome pavaišinti žaibų-perkūnų-krušos kokteiliu, o toliau, palaiminti gulbių, yrėmės atsipūtę... Tiesa, nakvojome visiškai laukinėje gamtoje, tai naktį bebrai ar tai kažkokie kitokie gyvūnai surengė tikrą Budapeštą: maždaug nuo vidurnakčio taip ėmė šokinėti (4-5 kartus) į upę, jog atrodė, kad kažkas vandenin mėto vos pakeliamus akmenis. Nors brisk į meldus ieškoti skundų knygos (dėl išbaidytų miegų)... Fotoreportažas:

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Kroatijos beieškant (10). Didysis sugrįžimas

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Nuolat stabdoma policija

6 valanda ryto. Mėginame keltis kelionei ankstėliau, nei ketinome. Anglas su „Harley Davidson“ jau išrūkęs (!). Rūksime tuoj ir mes. Gyvenimas yra nuolatinė kelionė Kelionėje.
- - -

Manęs paprastai niekada nestabdo policija. Gal kartą per 10 metų. Kai būna reidas, visi stoja pakelėse, o aš pravažiuoju. Ta proga užsienyje pats ėmiau stabdyti policininkus. Kai tik užsinorėdavau. O jei rimtai, tai tikrai vos prireikus informacijos drąsiai privažiuodavau prie jų automobilių. Dažniausiai pareigūnai būdavo užsiėmę (sulaikę pažeidėjus pildydavo protokolus ar pan.), švyturėliai neišjungti… Bet kiekvieną kartą geranoriškai padėdavo: suteikdavo reikiamos informacijos, nurodydavo kryptį.

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Kroatijos beieškant (9). Apie dramblius šalia bėgių, apie Budos miestą Vengrijoje ir apie „žuvies kaulą“ Slovakijoje

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Vengrų kalbos pamokėlė

Balatonas išaušus:
Labas rytas. Šiandien bandysime pasiekti Budapeštą, įveikti likusią Vengriją, kirsti visą Slovakiją ir atsidurti vieną kartą jau apsikiaulinusioje Krokuvoje.
Visgi Balatono kempingas tikrai tvarkingas ir su visa būtina infrastruktūra. Sumokėjome ne 30, o 25 eurus, įskaitant miesto pagalvės mokestį. Priimamojo administratorė paprašyta ant lapelio mielai sutiko užrašyti kelis pagrindinius vengriškus žodžius:

Jó napot – laba diena;
Köszönöm – ačiū;
Viszlát – viso gero / iki pasimatymo.