2023 m. kovo 27 d., pirmadienis
Po septynerių metų sugrįžtame į Italiją.
Šį kartą lankysimės kuo pukiausiai visam pasauliui žinomoje Venecijoje. Dabar
keliaujame su jau gerokai paaugusiais vaikais: dukrai Dorotėjai dvylika metų, o
sūnui Elijui – šešiolika.
Vieną žmogų girdėjau sakant, kad jam taip ir nepavyksta dorai pamatyti pasaulio, nes, kad ir kur beplanuotų nuvykti, nuolat atsiduria… Italijoje. Visi keliai veda į Italiją.
Kovo 27-oji yra ne tik Tarptautinė
teatro diena. Man ši data simbolinė dar ir todėl, kad lygiai prieš 23-jus metus
pirmą kartą gyvenime lėktuvu išskridau į užsienį, į Angliją. Apie visa tai
labai išsamiai aprašiau 2021 m. leidyklos „Naujas vardas“ išleistame
autobiografiniame romane „Emi-Gracija“, todėl dabar apie tuos nuotykius kalbėti
neverta (elektroninę knygą „Emi-Gracija“ galima skaityti čia: https://naujasvardas.lt/knygos/nerijus-laurinavicius-emi-gracija/).
O dabar laukia visai kitas nuotykis.
Lėktuvu keliaujame pirmą kartą po penkerių metų pertraukos, po visų pasaulį
siaubusios koronos bangų, puikiai ir skaudžiai prisimindami, kaip šis virusas nuniokojo
Italiją.
Šią kelionę susiplanavome daugiau nei
prieš du mėnesius, tad ji išties yra kantriai išlaukta. Ryanair netrukus panaikins tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į
Trevizą, kuris yra visai greta Venecijos (apie 33 kilometrai), tad išnaudojame
galimybę šitaip patogiai aplankyti miestą ant vandens.
2 valandos ir 20 miučių. Tiek tetrunka,
kad šaltų vėjų skrodžiamą Vilnių iškeistume į tikro pavasario jau gerą mėnesį
ragaujančią Veneciją.
Jei prieš parą Vilniuje laikrodžių
rodykles pasukome valanda priekin, tai vos nusileidus Italijoje, jas teko
atsukti atgal. Taip ir galva gali susisukti!
Prieš pat
lėktuvui leidžiantis, mėgaujamės įspūdingais kalnų vaizdais. Jie tarsi ant
delno:
Akys džiaugiasi jau žaliuojančiais žemės lopiniais-lopinėliais. Vos iškišus snapus iš lėktuvo, į veidus dvelkteli +16 –+17 laipsnių šiluma. Itališkoji primavera (pavasaris)!
Po gero pusvalandžio, pro langus
paspoksoję į žydinčius Trevizo krūmus, medelius, autobusu atriedame į Veneciją.
Žemyninę jos dalį nuo pačios salos skiria ilgas tiltas, kuriuo salon įdarda net
ir traukiniai.
Čia ir paliksime visas įprastas
transporto priemones ir patrauksime į raizgalingąją kanalų-kanaliukų-kanalėlių
karalystę, kurioje bangas kelia tik gondolos, valtys, valtelės ir įvairūs
laiveliai.
Toliau belieka daugiau kalbėti vaizdais,
nes žodžiai stringa gerklėje. Venecija pranoksta visus išankstinius lūkesčius.
Tik nebandykite čia šmirinėti žiūrėdami
į žemėlapį – vis viena nieko nesuprasite ir garantuotai išklysite iš kelio.
O dukra Dorotėja, kai vakarojome
nutvieksti Didžiojo kanalo šviesų, rėžė: „Kada nors aš nusipirksiu stilingą
paltą ir su draugėmis sugrįšiu į Veneciją!“
Dabar pavaikštinėkime po Veneciją:
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą