2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Latvijos dienoraščiai (14). Pusės arbūzo miestelis, brangiai skraidantis krepšys ir Rygos kamščių gniaužtai


2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Sigulda mūsų šeimai tapo pusės arbūzo miesteliu. Ne vien dėl to, kad parkelyje gaivinomės arbūzu, o dar ir dėl to, kad pusiau (simboliškai) prie šios vietovės teprisilietėme. Prabėgomis, kaip sakoma. Iš pirmo žvilgsnio miestelis kažkuo primena Tauragę, kažkuo kitą Latvijos vietovę – Kuldygą, kurioje viešėjome pernai. Net ir pavadinimai panašiai skamba: Kuldyga, Sigulda…

---


Priešais Turizmo informacijos centrą, esantį šalia tvarkingos autobusų stoties, galima išvysti šokoladinį laikrodį. Tfui, tiksliau tarinat, laikrodį-paminklą legendiniam latviškam šokoladui „Laima“.
Jei laikrodis būtų šokoladinis, iš jo netrukus liktų vien kakavos balutė, nes liepos karštis jau gerokai atleido savo vadeles. Prieš kelionę girdėjome, kad virš Gaujos upės galima praskrieti ant lyno slenkančiu krepšiu, todėl iš pradžių nusprendėme susirasti vietą, iš kurios tasai krepšys pajuda. Iš pirmo karto prašovėme – nusidanginome ne ten, kur reikia – stačia nuokalne nusileidome žemyn, prie per Gaują nutiesto tilto. Pasukę į kairę, aptikome vasaros rogučių trasas, atvingiuojančias iš stačių įkalnių. Paskui grįžome, keliu užkilome atgal ir, pasukę dešinėn, aptikome Skraidančio krepšio stotį.
Jeigu bilietų pardavėjai nebūtų tokie plėšikai, dabar šioje vietoje turbūt įkelčiau bent keletą įspūdingų nuotraukų, kurias būčiau sumedžiojęs iš paukščio skrydžio pozicijų. Deja, suaugusiam bilietas į vieną pusę (!) kainuoja eurus! Kelionės lynu virš upės atstumas, tiesa, nemenkas – nuo vieno stataus upės kranto iki kito ir atgal susisukama per pusvalandį (jei ne per 20 minučių). Bet ką ten daryti, jei nusikabaroji tik į vieną pusę?Į abi puses suaugusiam – 8 eurai, vaikui – 4 eurai, 4 asmenų šeimai – 24 eurai, šeimyninių bilietų, kaip daug kur kitur Latvijoje, nėra. Atleiskite, siguldiečiai, per brangu, nors ir labai knietėjo susigundyti. Panašiu krepšiu virš Tbilisio praskriejome turbūt kelias dešimtis kartų pigiau. Teks pasitenkinti keletu vaizdų, kuriuos pavyko užfiksuoti Skraidančio krepšio stotyje.
Atsisakėme ir preliminaraus ketinimo baidarėmis praplaukti Gaujos upe. Tai yra puiki idėja, norint plačiau išvysti šio nacionalinio parko grožį, todėl galbūt kada nors ateityje sumanymą įgyvendinsime. Siguldoje nepavyko pastebėti jokio baidarių nuomos taško, o ir Lietuvoje naršant internetą nepasisekė rasti koncentruotos informacijos.
Tad pusės arbūzo miestelį (nevisiškai įgyvendintų ketinimų vietovę) palikome užnugaryje ir patraukėme Cesio link. Nedidelė kompensacija už nepasiteisinusias viltis? Galbūt. Dar apie 30 kilometrų, ir mes jau Cesio senamiestyje.
Tai yra vienas iš tokių miestukų, po kurį smagu pasivaikščioti. Kažkuo taip pat priminė Kuldygą. Užsukome į bažnyčią. Joje buvo vėsu it šaldytuve.
Į šventovės bokštą užkilti kainuoja 2 eurus. Brangoka. Bet užtat į knygyną užsukti nekainuoja nieko.
Jau išvažiuodami lankstuke pastebėjome, kad Cesyje kažkur yra pilis, kuri kažin kaip sugebėjo išslysti iš mūsų akiračio. Žodžiu, jei kam įdomu, nuvažiuokite ir patirkite viską patys, nes juk neveltui turbūt sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.

- - -

Jei esate tikras beprotis, būtinai turėtumėte pasielgti taip, kaip mes: karštą liepos penktadienį, vakare, piko metu (!), į Rygą įvažiuoti iš Siguldos pusės atsidriekiančiu plentu. Gal ir ne Maskva, gal ir ne Stambulas, bet automobilio sankaba (jei tokia yra) jums tikrai nepadėkos. Neįsivaizduoju, kokio reikėtų kamščiatraukio ir kaip jį pritaikyti, norint, kad automobilių srautas be proto ilgame Brivibas prospekte šliūkštelėtų kiek sparčiau. O jeigu jūsų automobilyje nepataisomai sugedęs oro kondicionierius, kaip pas mus, tai belieka kartu, nusileidus visus langus, kvėpuoti perkaitusio didmiesčio kamščio oru, kuris, toli gražu, nedvelkia pušų sakais. Besimėgaujant lėtai pro šalį slenkančiais latviškais vitrinų, reklaminių iškabų ir kitais užrašais, per keletą valandų šiaip ne taip pavyko įveikti visą Rygą, o smaila Zafiros nosis pagaliau nusitaikė į Jūrmalą.
Nesinorėjo labai susivėlinti kaip praeitą vakarą, todėl šį palei Rygos įlanką kone 30 kilometrų ištysusį kurortą kirtome nesustodami, o žvilgsniai vis labiau ėmė krypti dešinėn – čionai nuo kelio jūra visai netoli, tad ir nakvynė su simfoniniu bangų orkestru giliame fone būtų visai ne pro šalį. Taip anaiptol nemanė perkriošusi latvė, kuri, vos tik išgirdusi automobilio burzgesį, iš karto it magnetas prislinko prie savo niekuo neišsiskiriančios medinės trobos valdas juosiančios tvoros ir pasakė: „Ne, ne, ne, mašinos mano akiratyje palikti šiukštu negalima. Nebent tik palei tvorą eikite jūros link“. Paldies už svetingumą. Pasiieškosime kitos vietos.
Daug kur čia vyrauja užrašai Kapu zona. Kas per kapai, jedrynkšt tvaju feniu... Bet kas ieško, tas ir randa, nors kartais paieškos kainuoja nervų. Antroji mūsų nakvynės vieta – visiškai greta jūros, truputėlį už Jūrmalos priemiesčio Ragaciems.
Automobilį palikome kelio, vedančio į Kolką, pakraštyje, pušynu per kelias minutes persinešėme palapines, miegmaišius ir kitus būtiniausius daiktus ir netrukus akimis paguldėme saulę į jūros gelmę.
Tuomet prasidėjo dar viena baltoji naktis.

Nerijus Laurinavičius

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą