2016 m. vasario 16 d., antradienis

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (1). Ekstravagantiški medžiai, naktėjanti Roma, jos šurmuliai ir ramybės oazės

2016 m. vasario 16 d., antradienis

Valstybės atkūrimo dieną reikia pasitikti su vėjeliu! Vilniuje vėjas beveik nepučia, tik viena kita snaigė ramiai sukiojasi ore ir lėtai tupia ant Juditos nosies galiuko. Nešalta. Apniukę. „Ooooo.... kokie būdabo vasariai!“, – kažkur giliai viduje girdžiu atsidūstantį senolį.
Vėjas pakils, atsiplėšus nuo žemės... ir kaip saldainį aplaižys į Pietus neriantį lėktuvą. VNO. Vilniaus oro uostas? O gal VNO – Visi Nori Oro? Šviežio kelionės oro, kurio kartais taip pritrūksta besisukant kasdieniais Vilniaus maršrutais.

- - -

Šį kartą – Italija. Kol kas joje nesame buvę. Pirmas kartas. Tiesa, šiek tiek meluoju. Dar gūdžiais 2000-aisiais metais vieną koją buvau iškėlęs Milane ir iš karto prie manęs pripuolė vilkinis šuo. Cane. Komisaras Reksas. Apuostė, ar neturiu narkotikų. Tąkart, skrendant iš Atėnų, Milane reikėjo persėsti į lėktuvą, vykusį į Paryžių. Tai tiek tos Italijos ir raudonų Milano čerpių prieš jau beveik 16 metų. Šį kartą bus daugiau.


- - -

Pagrindiniai kelionės tikslai:

1. Neaplankyti Koliziejaus ir kitų skaudžiai žinomų Romos vietų.
2. Nesistumdyti eilėse dėl bilietų į muziejus.
3. Netroškinti laiko trepsint tuose muziejuose, dėl kurių bilietų buvo stumdomasi eilėse.

Paklausite, o ką tuomet veikti Romoje? Kas ten žino... Gal gyventi? Nė kur nakvosime nenutuokiame, vos keletą orientacinių kontaktų turime ir viskas. Tačiau vis dėlto šioks toks planas-chuliganas galvose jau susikristalizavo:
Romoje turėtume nutūpti apie 13 valandą vietos laiku. Likusią dienos dalį skirsime Italijos sostinei. Net jei Koliziejų ir pamatysime iš toli, labai nenusiminsime, nesupyksime. Gal nukaksime į Romos priemiestį Tivolį. Kažkur pernakvoję, kitą dieną iš centrinės Termini stoties traukiniu išbildėsime tolyn nuo didmiesčio šurmulių – į už maždaug 100 kilometrų esančią Teračiną (Terracina), įsikūrusią ant Tirėnų jūros pakrantės. Teračinoje galbūt praleisime keletą dienų. Nutaikę progą, iš šio miestelio gal nuplauksime ir į Ponzos salą (jei rasime plaukiančią transporto priemonę ar kokią pabėgėlių valtį – ne sezonas dar visgi). Plaukimo jūra atstumas – apie 61 kilometras. Ketvirtą dieną ketiname grįžti į Romą. Kadangi skrydis atgal į Vilnių gana ankstyvas, naktį greičiausiai praleisime Ciampino oro uoste. Visa tai labai preliminaru, matysime, kaip bus.
Labiau norėtųsi sutikti ne istorinius paminklus, o tikrus italus, gyvenančius tikroje Italijoje! Beje, pats sau mečiau iššūkį – language challenge – išmokti italų kalbą. Pirmas žingsnis jau žengtas. Vilniuje nusipirkau nedidelį, bet gan turiningą pradžiamokslį (apie 400 puslapių) ir jau maždaug savaitę mėginu perkąsti gramatinius pagrindus. Turėtų gelbėti ir šiokios tokios prancūzų kalbos žinios. Lotyniškoji bazė – panašumų pastebėjau ne vieną.

- - -

„Ryanair“ lėktuve įsiveisė kažkoks gumulas bukagalvių lietuvių, kurie rėkauja, žvengia ir visaip kitaip darkosi, bezda. Vienas iš savo vietos išsišokęs „vadas“ veda šį ekskliuzyvinį „renginį“, o visos kitos makakos miršta iš pasitenkinimo. Jie elgiasi taip, lyg aplinkui daugiau nieko nebūtų. Gyvulinis reisas. Iš pradžių net sutrikome – gal netyčia įsėdome ne į tą orlaivį? Gal tai skrydis į Didžiąją Britaniją ar Skandinaviją? Bet ne, viskas gerai, kylame ir netrukus per pilkumas išnyrame į saulės spindulius.

- - -

Nutūpėme ganėtinai kietai, švelniai tariant. Skrydžio metu vargino dažna turbulencija. Toks tūpimas kažkuo priminė keliolikos metų senumo nusileidimą Milane, kai milžiniškas laineris taip kibosi į žemę, jog visi keleiviai vienu balsu aiktelėjo... Užburtoji Italija. Kietai pasitinka! Lietuviai nė neketino ploti kietam pilotui, tačiau „Ryanair“ personalas rado išeitį – paleido įrašą su ovacijomis. Nėra padėties, be išeities.

- - -

Pirmas dalykas, kuris čionai mane pakerėjo buvo... medžiai. Jie man priminė jaunuolius su stilingomis ekstravagantiškomis šukuosenomis. Iš Ciampino oro uosto Termini stoties link važiavome autobusu (apie 40 minučių). Vidinis autobuso skydelis rodė +17 laipsnių lauko temperatūrą. Jau tūpdami pro lėktuvo langus pastebėjome šviežia žaluma švytinčius Italijos žemės lopinėlius. Kaip dar negreitai tai regėsime Lietuvoje, mano nemielas vasari! O čia jau tikrų tikriausias pavasaris: žydi kai kurie medžiai, krūmai, žaliuoja pievelės. Tikra atgaiva, pakrikusios psichikos žiemos išvargintam žmogui!
Aplinkui autobusą zuja daug itališkų mašinėlių, kurių didžioji dalis yra mažytės, ekonomiškos. Sunku pastebėti išpūstą gliancinį „lietuvišką“ džipą ar kitokį forsiškai tiuninguotą egzempliorių.
Kuo arčiau Termini stoties, kuri yra visai netoli Romos centro, tuo akis vis labiau kliūva už įspūdingų apgriuvusių senovinių pastatų. Važiuojant nuo oro uosto kažkodėl neapninka daugeliui miestų būdingas priemiesčių slogumo jausmas. Išlipame Termini stotyje.
Vienos Italijoje gyvenančios kartu autobusu važiavusios lietuvės greitai buvome suorientuoti, kurioje pusėje yra Koliziejus, Vatikanas ir kitos žinomos Romos vietos. Bet visų pirma nusprendėme paragauti… itališkos picos. Vienoje iš daugybės kavinukių ji kainavo 7,50 euro ir natūralumu tikrai skyrėsi nuo daugumos mūsų šalies picerijų šlamšto. Kitoje kavinukėje paragavome tikros itališkos cappuccino kavos, kuri tekainavo 1 eurą (pigiau nei birzgalai Vilniuje, skonis pasakiškas). Pasistiprinę staiga atsidūrėme tikrų tikriausioje apelsinų alėjoje.
Keista buvo regėti vasario mėnesį ant medelių ryškiai šviečiančius apelsinus.
Kaip ir daugelyje didmiesčių, megapolių, čia neretrai gali pamatyti įvairiaspalvių valkataujančių tipų, kurie pernelyg nesivargina – vakare paprasčiausiai išsitiesia valkatavimo vietoje, apsikloja antklode ir ramiai snaudžia šalia plastikinio indelio išmaldai, kurį nesunkiai galėtų nupūsti pro šalį prašvilpiantis tramvajus. Kiti, jauni gražūs žmonės... valkatauja su šunimis.

O jau tautų spalvų makalynė! Akyse mirga juodaodžiai, indai, kinai ir dar sunku įvardinti kas. Užtat vos tik įžengęs į kurią nors bažnyčią, atsiduri ramybės oazėje, kurios nebepasiekia gatvių triukšmas.

Netrukus atsidūrėme šventovėje BASILICA S. Maria degli Angeli e Dei Martiri. Tik įėjus vidun, sužavi į tolį nusidriekianti erdvė, kupolų didybė. Šventovė kryžiaus formos, o pačiame jos gale yra išėjimas į nedidelį kiemelį su žaliuojančiais augalais.

Iš čia niekur nesinori eiti. Šioje vietoje dar kartą sutikome Italijoje gyvenančią malonią lietuvę, kuri nuoširdžiai nusistebėjo, kad mes vieni nuo kitų vis dar toli nenuėjome. Greta bazilikos į dangų kyla aukštos palmės, žolėje kalasi balti žiedai ir pienės.

Medžių šakose entuziastingai klega į papūgas panašūs paukščiai.

Paskui pasidavėme laisvam kojų vedimui ir blaškėmės jaukiomis Romos gatvelėmis, vis kur nors užklysdami, įkišdami snapus.

Švelnusis išsiilgtasis pavasaris klaidžiojo kartu su mumis, tik kelias akimirkas iš dangaus išspausdamas vieną kitą ašarą. Ėmė temti, o kur nakvosime dar nė nenutuokėme. Apėmė tokia nuotaika, kai viskas aplinkui patinka, nori džiaugtis, bet jau kažkoks neramumo kirminas iš lėto kelia niekingą galvelę.
Viename nedideliame viešbutyje sužinojome, kad laisvų vietų nėra, tačiau paslaugi administratorė italė paskambino į maždaug už pusės kilometro (šalia Koliziejaus) įsikūrusį Bed and Breakfast hostelį, su kurio administratoriumi sutarė mus priimti už 55 eurus (2 asmenys + pusryčiai). Aišku, rasti to hostelio mums nepavyko, nes tokioje gatvių raizgalynėje pasiklystų net ir pats Šerlokas Holmsas.
Hosteliai čionai iškabų neturi, tik skambutį, esantį prie pagrindinių namo durų. Vienas užkalbintas italas, žvilgtelėjęs į mūsų žemėlapį, iš karto leido suprasti, kad tikrai žino adresą, kurio ieškome, ir liepė sekti paskui jį. Vos spėdami lėkti iš paskos, skriejome iš gatvės į gatvę, nuo laiptų prie laiptų, kol galiausiai pasirodė, kad italas eina savo keliais, visai nekreipdamas dėmesio į mus. Bet staiga atsisuko ir ranka parodė kryptį, kuria reikia traukti toliau. Paaiškėjo, kad jis mus vedė Koliziejaus link! Na taip, ko gi kvailam turistui trūksta iki pilnos laimės...
Beliko tik mėgautis visomis nakties šviesomis pražydusia Roma.

Šiaip esu gana abejingas įvairiausioms architektūrinėms vilionėms, bet čia, prisipažinsiu, netekau žado. Nei Londonas, nei Paryžius, nei Egipto griuvėsiai su savo mumijomis neprivertė taip aiktelėti. Senovės Romos Imperija atsivėrė prieš akis visa didinga dvasia. Sunku nuotraukomis perteikti tą nakties šviesų žaismą ir tą nebylų prisilietimą prie tūkstantmečių istorijos.

Šiose vietose iš kampo į kampą zuja afrikiečiai, žioplinėtojams „dovanojantys“ apyrankes ir kitokius menkalus, o paskui prašantys už dovanas susimokėti. Hakuna matata, jopt-ta-ra-rai! Geriau su jais nesileisti į kalbas.
Taip nutiko, kad miesto autobuso vaituotojas pinigų iš mūsų neėmė (čia vairuotojai greičiausiai bilietų neparduoda), tad patogiai įsitaisėme sėdynėse ir pro langus žvalgėmės į nurimti neketinantį miestą. Išgerti nei pavalgyti labiau mėgstantis barzdotas vyras ramiai atsikimšo butelį alaus ir taip pat žvelgė į Senovės Romos Imperijos griuvėsius, iš kurių, kas ten žino, jam galbūt mirksėjo seniai į dausas iškeliavę protėviai.

- - -

Nakvynės nusprendėme pasiieškoti tolėliau nuo centro, todėl, atkakę į Termini stotį, nėrėmė į metro požemius ir, pavažiavę vieną stotelę, išlipome į viršų (Vittorio Emanuele stotyje, Raudonoji A linija). Po 5 minučių jau turėjome kambario raktus, kurie mums abiems kainavo 42 eurus, įskaitant pusryčius ir pagalvės mokestį, kuris šiuo metu Romoje yra 3,5 euro asmeniui. Gavome ne tik atskirą kambarį su dušu, televizoriumi, bet dar ir didžiulį balkoną su vaizdu į miestą!

Kodėl gi čionai pagaliau neatsikimšus itališko vyno butelio... Tiesa, kamščiatraukio neradome, kaip ir svečių namų administratoriaus, kuris įforminęs dokumentus staiga kažkur dingo, tad teko išeiti laukan, o artimiausiame viešbutyje kamščiatraukį maloniai mums paskolino.
Virš galvų kybojo pusė mėnulio, vilkėti pakako ploną megztinį, nes net ir vakare buvo maždaug +15 C. Nešalta net ir kitoje kelio pusėje vakarojančioms palmėms.

- - -

Malonūs „Evan‘ s guest house“ svečių namų administratoriai informavo, kad Popiežius ką tik grįžo Meksikos, todėl rytoj, apie 10 val. ryto, Vatikane jis išeis pasisveikinti su žmonėmis. Eisime pasilabinti ir mes, jei nepasiklysime, jei suspėsime...

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

N.L.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą