2017 m. sausio 30 d., pirmadienis. Eilatas.
Norint
suspėti užrašyti įspūdžius, tenka atsikelti 6 valandą ryto ir užsiplikyti
puodelį stiprios juodos arbatos.
Kariniame
Ovdos oro uoste nutūpėme gan minkštai ir taikiai. Visame oro uoste – vos
keletas ryškių saulės spindulių nuglostytų lėktuvų. Trapu leidžiamės žemyn, į
veidus trenkia stiprokas vėjas. Jausmas geras kaip visada, kai iš žiemos
kalėjimo pasprunki į šiltą pavasarį ar net beveik vasarą.
Į
Ryanair lėktuvų salonus pagal jų taisykles leistinų išmatavimų bagažą įsineša
tik pirmieji 90 keleivių, o likusiųjų kuprinės ir lagaminai keliauja į atskirą
lėktuvo bagažo skyrių. Taip išėjo, kad ant mano kupros – sunki kuprinė, o
Juditos lagaminas darda ratukais į oro uosto bagažo atsiėmimo vietą. Aš matyt
buvau 90-as Kaune įlipęs keleivis, o žmona – jau 91-a... Bet tai juk visai
nesvarbu, tad žingsniuojame toliau.
Šį
kartą oro uosto darbuotojų akiratin pakliūnu aš. Nedidukas žydukas apšepusiu
smakru įdėmiu žvilgsniu tiria mane ir paprašo pateikti pasą. Paskui
kamantinėja: kuriam laikui atvykome, kur apsistosime, ar neketiname iš Izraelio
keliauti į kitas šalis... Galiausiai palinki geros kelionės ir paleidžia.
Atvykimo
salėje tampa vis tirščiau, čia būriuojasi keliais lėktuvais atskridę žmonės. Po
bemiegės nakties jėgos senka gana sparčiai, reikia daug kantrybės. Prie pasų
patikros punktų nusidriekia ilgokos eilės. Vėl susitinkame arfininkę J.D. ir
smagiai šnekučiuojamės. Ji Izraelyje jau ne pirmą kartą. Visai neseniai
dalyvavo muzikantų konkurse Tel Avive. Tada nespėjo aplankyti Jeruzalės, o
dabar išsinuomotu automobiliu su draugu vyksta būtent ten ir dar į kitas
vietas. Po to sugrįš į Eilatą, „pasigaudyti saulės“. Visi mes šioje Šventojoje
žemėje turime lygiai po savaitę, paskui vėl susitiksime Ovdoje ir tuo pačiu
lėktuvu skrisime į Lietuvą.
J.D.
patikrą jau praėjo, dabar mūsų eilė. Per daug netardė, keletas standartinių
klausimų ir čiaukšt izraelietiški antspaudai į lietuviškus pasus su Trakų ir
kitokiais vaizdais puslapiuose. Kol paso nepasikeisi, gali pamiršti keliones į
Iraną ar kitas aplinkines musulmoniškas šalis. Tikrai neįsileis su tokia gėdos
žyma. Keistai tarpusavyje susipjudžiusios visos šitos šalys.
Vos
praėjus pasų kontrolę, pasitinka dvi iki ausų išsivėpusios moterys, kurios
stovi prie kažin kokia kosmetika nukrautų staliukų ir kabinėjasi prie ką tik
atvykusių turistų. Paprašė pavertėjauti kitoms lietuvėms, nes neva su jomis
nesusišneka. Priekabios vėplos klausia keisto dalyko: kas yra Izraelio sostinė?
Geografijos egzaminus, vos įkėlus koją į svečius? Per daug nemąstydamas rėžiu –
Tel Avivas. O jos ima traukti per dantį: „Na va, na va... Kas dabar būtų, jei
mes pasakytume, jog Lietuvos sostinė yra Ryga?“ Taip ir nesuvokiau tuomet, ką
tuo norėjo įrodyti ir kokio atsakymo iš mūsų tikėjosi (tiesa, vėliau supratome
„pakastą šunį“ – reikėjo atsakyti, kad Izraelio sostinė yra... Jeruzalė. Erdvė
pamąstymui.)
Tiek
to, smėlis nematė, paliekame vėplas toliau kabinėtis prie kitų atvykėlių.
Girdėjome, kad anksčiau lyg ir dalindavo svečiams kosmetikos rinkinukus (su
sudėtyje visur čia brukama Negyvosios jūros druska), tačiau mums nieko nedavė.
Neišlaikėme geografijos egzamino? Gal. Ne taip, kaip Gruzijoje, kurioje be
jokių egzaminų oro uoste kiekvienas atvykęs svečias gauna po butelaitį gero
raudono vyno. Dovanų nuo Vyriausybės. Bet juk ne dovanų atvykome. Pati kelionė
yra didelė dovana.
-
- -
Autobuso
Nr. 282 vairuotojui sumokame apie 10 eurų (apie 43 NIS – New Israeli Shekel) ir
patogiai įsitaisę laukiame, kol pajudėsime. Nuo Ovdos iki Eilato – maždaug 60
kilometrų. Už langų iš visų pusių pasipila smėlis.
Kuo
daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kokio pasakiško grožio yra Lietuva. Anot
J.D., suvoki, kaip pas mus tiršta, žalia, įvairu. Smėlio dykrų monotonija
palaipsniui įsisiūbuoja ir ją ima keisti kalnuotesnės vietovės.
Savotiška
ir visai įspūdinga, kai pažvelgi įdėmesniu žvilgsniu. Čia netgi visa spalvų
paletė!
Tenai
turbūt labai tylu. Ne veltui Jėzus ėjo į dykumą, o ne į diskoteką. Įvažiuojame
į Eilatą. Čionai ganėtinai tvarkinga ir visai jauku. Gal ir neidealu, bet kur
kas tvarkingiau nei kokioje nors Afrikoje. Aplinkui sukiojasi uniformuoti
vaikinai. Judita ir legendinis jos lagaminas:
„Sunset
inn“ svečių namai pasitinka gaiviomis oazėmis.
Čia
ir šunelis Sunny, iš karto susidraugaujantis su Judita.
Administratorius
Ženia irgi itin draugiškas, laisvai kalba angliškai, rusiškai, žydiškai ir dar
nežinia kokiomis kalbomis. Nelaukdamas įregistruoja mus ir pavaišina vynu bei
kava. Paskui įjungia fotoaparato filmavimo režimą ir filmuoja, kaip šie svečių
namai maloniai pasitinka savo klientus. Paskirtas kambarys – ramiame užkampyje,
ne pernelyg švarus, nedidelis, beveik be lango, bet viskas, ko reikia, yra, net
ir nedidelė virtuvėlė... Į kambarį netrukus užsuka saulėtasis šunelis Sunny,
todėl gauna lauktuvių – lietuviškų lašinių.
Išvedėm
iš košerinio kelio? Vargu. Dar ne to turbūt yra ragavęs.
Pirmą
kartą į kelionę užsienin (lėktuvu) įsidėjome šiek tiek rimtesnio maisto, nes
Izraelyje, ne paslaptis, maistas mūsų kišenei yra beprotiškai brangus. Bet apie
tai šiek tiek vėliau. O dabar eime pasižvalgyti po Eilatą.
Besižvalgydami
nejučia atsidūrėme prie Raudonosios jūros. Vanduo tikrai šiltas, nors dar ne
kaip kisielius.
Pakrantėje
zuja daug benamių katinų. Pakrantė turbūt ir yra tikrieji jų namai. Netgi su
SPA.
Kiekviena
gyvybė trokšta šilumos, todėl vos įsitaisai kur prisėsti, žiūrėk, jau koks murklys
ir tupi tau ant kelių. Kai trukteli stipresnis vėjas, prie jūros dar nėra taip
šilta.
Sutinkame
ir pirmuosius gatvės muzikantus. Ant smėlio įsitaisiusi sėdi pora, šalia jų –
dėklas su gitara. Vaikino veidas šiek tiek pajuodęs, bet akys guvios. Panašiai
atrodo ir mergina. Jie mus užkalbino, nes norėjo paprašyti telefono, kad kažkur
paskambintų. Vaikinas – pabėgėlis iš Ukrainos, mergina – rusė. Prieš tai apie 9
mėnesius gyveno Egipte, dabar jau apie 10 mėnesių glaudžiasi Izraelyje
(Eilate). Paprasčiausiai palapinėje, kažkur prie jūros. Vagabundos. Sakė, jau
pasiilgo namų ir ketina kada nors grįžti.
Vaikinas
kartais darbuojasi motelyje, per dieną uždirba apie 250 NIS (60 eurų). Dar
pagroja šalia pajūrio kavinių, prisiduria papildomai. Alui užtenka, anot jo.
Trukteli šiekt tiek birzgalo iš skardinės. Balsas skaidrus, bet pats atrodo
ganėtinai suvargęs. Vasaromis, kai čionai būna apie 45 laipsnius karščio, sunku
net naktį palapinėje išbūti. Visą dieną nenuėjo į darbą, tad dabar neaišku,
kaip bus. Neturėjo sveikatos, anot jo.
Paklausėme,
ar lengva čia išgyventi, nes mums kainos atrodo žvėriškos. Minimalus
atlyginimas Izraelyje – apie 1000 eurų, tačiau, kaip teigia
ukrainietis-pabėgėlis, tai nėra labai didelis džiaugsmas. Koeficientas toks,
jog eiliniams izraeliečiams, nepaisant to, kad išgyvenimo lygis atrodo gana
aukštas, nėra taip jau lengva. Atlyginimai, jei lygintume su mūsiškiais,
dideli, bet ir kainos nemažos. Vadinasi, daugmaž viskas labai panašu.
Pora
sakė netrukus eis groti, o jų vietoje tuo metu „darbavosi“ štai toks
muzikantas:
Besileidžianti
saulė ir taip gana raudonus kalnus dar labiau priverčia raudonuoti iš gėdos.
Grįžtame
į svečių namus atsipūsti. Išgirstame lietuvių kalbą. Apsukrus vyrukas iš
Žagarės suorganizavo visą grupę ir atskraidino ją į Izraelį. Tarp jų ir
žemaičiai iš Kelmės, iš Tauragės ir iš kitur. Pats organizatorius Šventojoje
Žemėje jau kone aštuntą kartą, tad viską kuo puikiausiai čia pažįsta. Lankėsi
ir Jordanijoje. Kitą kartą patarė į tokią kelionęs pasiimti daugiau maisto, nes
vien sumuštiniams per trumpą laiką gali nubyrėti 60-70 eurų. Jie Eilate
neužsibus. Pernakvos ir ryte 400 kilometrų trauks į šiaurę. Tenai jau išnuomota
vila, keps šašlykus ir t.t.
Sutemus
kartu su žagariečiais ir su žemaičiais kulniuojame keliuku žemyn, šokančių
fontanų link. Naktinis Eilatas sužėri ryškiomis spalvomis.
Fontanai
tą vakarą visai nebuvo nusiteikę linksmintis. Jų šokio taip ir nesulaukėme.
Apsukrus žagarietis staiga pareiškė, kad kartais mėgsta pabūti vienas, kai
pavargsta nuo visokiausių organizacinių reikalų, todėl įsikniaubęs į telefoną
nubildėjo laiptais žemyn kažkokių lobių, o gal pokemonų gaudyti.
Netrukus
ir mes patraukėme Saulėlydžio užeigos
link (Sunset Inn). Moterys suspėjo net ir nusnausti po atviru Šventosios Žemės
dangumi. Labos nakties.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą