Pirštų galais per Šventąją žemę (9). Antroji diena Jeruzalėje (foto)

Išaušo saulėtas giedras vaiskus rytas Jeruzalėje. Visiškai ignoravę įskaičiuotus pusryčius naktį kone šturmuotame „Chain Gate Hostel“ (dėl to kalta pernelyg laki vaizduotė, o pusryčiai išties buvo patys kraupiausi, kokius kada nors teko regėti gyvenime – purvinuose loviuose suversta pustirštė dvokianti neaiškios kilmės masė), pro gretimus vartus išlindome pasižvalgyti į pagrindinę musulmonų šventovę. 

Į ją kitatikiai neįleidžiami (bent jau Juditos neįleido, nors ir buvo apsigaubusi skara). Nėra ko kaišioti nosių ir spoksoti į svetimą Dievą! Musulmonai kategoriški, nors į krikščionių šventoves jiems įeiti ir nedraudžiama. Šventai įsnūdęs šventovės sargas, nors praslink nepastebėtas nelyg katinas:

Jeruzalėje oras bent 10-čia laipsnių šaltesnis nei kurortiniame Eilate, kuriame dieną vasario pradžioje temperatūra kartais kilo net iki 25 laipsnių. Kartkartėmis prisijungdami tai prie vienų, tai prie kitų turistų grupių ir nugirsdami tai vieną, tai kitą pasakojimą, keliaujame pačių Švenčiausių vietų link: 

Vieta, kurioje, kaip tikima, vyko Kristaus nukryžiavimo įvykiai ir palaidojimas yra šioji bažnyčia – apsisukta buvo gan kompaktiškai: už vieno kampo nukryžiavo, už kito palaidojo.

Kristaus kapą, į kurį trumpai gali įlįsti turistai sergėjo nuožmus krikščionis ortodoksas, kuris griežtai įsakė viduje nefotografuoti, nors aš to griežto įsako neėmiau į galvą. Į galvą to neėmė ir vienas nieko nesupratęs japonų turistas, kuris kartą kitą spragtelėjo fotoaparatu. Nuožmus krikščionis ortodoksas, pernelyg į vaidmenį įsijautęs Kristaus kapo sergėtojas, išlindusį japonų turistą kone prirėmė prie senų Šventojo miesto sienų ir, atrodė, tuoj ant žemės pabyrės visos japono sagos, kauliukai, objektyvai ir kt. Neregėtas uolumas, meilė artimajam!

Kristaus kape (nepaisant nuožmaus ortodokso įspėjimų įžūliai padaryta nuotrauka):

Keliaujame toliau ir sutinkame gatvės muzikantą. Tiksliau jį būtų vadinti ne gatvės, o sienos muzikantu. Kur tik jie neįsitaiso – kuo ne paukščiai?!

Šunelį pasiėmė iš prieglaudos, neseniai čipuotas.

Berods, Damasko vartai:

Kylame į Alyvų kalną:

Alyvų kalne leidžiamės į tūkstantmečių istorijas menančias katakombas:

Kalvotoji Jeruzalės panorama:

Aplankome nuostabią krikščionių ortodoksų cerkvę, į kurią maloniai įsileidžia vienuolės, nors varteliai ir buvo užrakinti:

O paskui į gretimai esančią Getsemanę:

Berods, Dievo motinos kapo bažnyčia:

Štai ir žmonės šviesuliai:

Nors ir tvirtai nežinojome, ar liksime dar vieną dieną Jeruzalėje, vakarop galiausiai nusprendėme rezervuoti dar vieną naktį kraupiajame „Chain Gate Hostel“ urve. Yra čia ką pamatyti, net ir kelių dienų neužtenka. Miestas, nepaisant kartais slegiančio jovalo, visgi vienas įspūdingiausių, kokius teko regėti! Pėdiname toliau...

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.