2017 m. liepos 10 d.,
pirmadienis
Čekija,
Austrija, Slovėnija…
Išaušus
rytui, pamatėme, kaip kempingas atrodo iš tikrųjų. Čia aplink labai daug
vandens telkinių, kalvos, milžiniškoje teritorijoje yra net vandens pramogų
parkas.
Artėdami
prie Austrijos sienos, „Lidle“ nusipirkome daug vandens ir čekiško alaus, kuris
Čekijoje kainuoja dvigubai pigiau nei Lietuvoje.
Į
Austriją įvažiuojama siauru keliuku, kurį drožte drožia gausybė vilkikų. Tokios
sunkiagalvių saulėgrąžų jūros laukuose niekada neteko regėti! Pilni laukai
aliejaus.
Rašmenys
jau tampa vokiški. Pramušę kamštį riedame Vienos link. Ties Viena viena
autostrados pusė – net 4-ių juostų. Eismas itin intensyvus. Vilkikai išprotėję
velkasi bala žino kur. Sustojus automobilių srautui, žvilgteliu į galinio
vaizdo veidrodėlį – už mūsų stovi mašina su lietuviškais numeriais. Sūnus
Elijas pro galinį stiklą pamojuoja tautiečiams, o šie atsako tuo pačiu.
Vėliau
susitikome vienoje iš degalinių. Kauniečių šeima su trimis mažais vaikais
keliauja į Splitą, kuriame pabus iki sekmadienio (booking.com sistemoje
rezervavo 4 dienas). Jiems per pirmą kelionės dieną pavyko pasiekti net Ostrovą
(Čekija). Šeimos galva sako, kad į Kroatiją važiuos per Zagrebą, nes taip
susitaupo kilometrų. O aš ketinau vairuoti per Liublijaną (Slovėnija). Ir iš
tikrųjų turbūt tiesiau per Zagrebą, nes tokiu atveju tenka kirsti mažiau
Slovėnijos. Nejučia galvoje imu keisti kelionės maršrutą. Jei viskas gerai, dar
šiandien turėtume pasiekti Rijeką (Kroatija). Atsisveikinome su tautiečiais
keliauninkais, palinkėjome vieni kitiems gero kelio.
Įveikę
Vienos pakraščių srautus, judame Graco link (Austrija). Netrukus prasideda
tikra atgaiva širdžiai, sielai ir akims. Austriją juosiantys kalnai didingi ir
apžėlę žaluma.
Pagaliau
pasiekiame Slovėniją, Mariboro miestą. Nuo čia Kroatija jau ranka pasiekiama.
Pirmoji vieta, kurioje pareigūnai paprašė pasų buvo Slovėnijos-Kroatijos
pasienis. Bet su kolegomis besišnekučiuojantis pasienietis mūsų pasus tik
palaikė rankoje, užmetė akį į viršelius ir atidavė atgal.
Tikslas pasiektas
Vos
įsmukęs į Kroatiją (iš Mariboro pusės), iš karto pajunti neblėstantšį jos kalnų
grožį. Nuo čia prasideda nesibaigianti virtinė tunelių, kurie išrausti
kalnuose. Jaukūs ir tvarkingi, kai kurie besitęsiantys daugiau nei kilometrą,
apaugę žaluma.
Tiesa,
keliai tampa mokami. Iš pradžių kontrolės punkte išsimuši taloną, o susimoki
kitame kontrolės punkte (išvažiuodamas). Iki Rijekos, nekliudytą Zagrebą
paliekant užnugaryje, tokių punktų yra keletas, tad tenka pakloti apie 18 eurų.
Kroatijos
valiuta yra labai kūniška, t.y. ji vadinama kuna.
Smulkieji pinigai (monetos) – lipos. Už
kelią susimokant eurais, grąžą kartais atmeta kunomis. Taip pirmą kartą gavome
šiek tiek vietinės valiutos. Piniginėje užvirė tikra internacionalinė
monetarinė košė: zlotai, Čekijos kronos, eurai, kunos...
Vargais
negalais įveikę apie 1800 kilometrų, saulei gulantis už kalnų, pasiekėme
Rijeką, miestą Šiaurinėje Dalmatijoje, netoli Istrijos pusiasalio, prie Adrijos
jūros. Nuo čia ne taip toli ir iki Venecijos (Italija).
Kai visur ieškai akinių, o jie
– tau ant nosies
Ir
tuomet prasiveržė laukan visas kelionėje susikaupęs nuovargis. Sutemo, o
nakvynės vis dar nerandame. Rijeka, kiek teko jos išvysti patiriant stresą dėl
naktinio vairavimo nepažįstamoje vietoje (navigacija galutinai numirė su visais
telefonais), pasirodė esanti labai žavinga. Kas iš to, jei klastingoje tamsoje
niekaip negalėjome susiorientuoti, kur važiuoti toliau, kaip pasiekti trokštamą
jūrą, kuri, atrodė, visai čia pat, bet nežinai, kaip iki jos nusileisti...
Norėtųsi
keliauti palei Adriją, juk Kroatijoje pajūrio kelių yra net apie 1800 kilometrų!
Tačiau pagrindinis kelias į Splitą tolimas (daugiau nei 400 kilometrų), jis
labiau driekiasi šalies giluma, o ir to Splito mums nelabai reikia. Ką daryti?!
Pametus kryptį nelengva apvažiuoti ir sugrįžti į tą patį kelią – visur nesibaigiančios
akmeninės sienos ir kalnai!.. Tiesą pasakius, drauge su nuovargiu užplūdo
nekontroliuojama panika. Kaip košmariškame sapne, iš kurio vis negali pabusti.
Šiaip
ne taip radome degalinę ir kone šonaslydžiu įslydome į ją atsikvošėti. What‘ s
further? Negi sėdėti mašinoje be sąmonės iki pat ryto? Visa laimė, atgavę kvapą
ir kitu keliu patraukę Splito link, pastebėjome nuorodą su joje pavaizduota
lova. Nedelsdami išsukome iš plento ir netrukus... turėjome 3 žvaigždučių
erdvių apartamentų raktus! Už tai teko atseikėti 70 eurų.
Iš
pradžių name nesimatė nė vienos šviesos, bet paspaudus skambutį, antrame aukšte
po kurio laiko įsižiebė langas. Į balkoną išklibinkščiavusi senukų pora
pakvietė sūnų, augalotą kroatą. Jis mus ir įleido į kambarius, tarsi per ilgai
ant kranto gulėjusias žuvis atgal į vandenį... Paklausti, iš kur atvykome,
atsakėme „Sabonis, Lit(h)uania“. Petingas vyrukas iš karto nušvito ir tarė:
„Arvydas“ (kirčiavo antrąjį skiemenį). Naktis buvo gan trumpa, tačiau pailsėti
ir atgauti jėgas pavyko.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą