2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Vieną kartą Paryžiuj (2). Notre Dame de Paris, Eifelio (ne)trauka ir Monmartro žavesys

2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Olivier iš miegų visus svečius išvertė prieš 8 valandą ryto. Vos gurkštelėjome kavos ir arbatos, jau reikėjo leistis laiptais žemyn. Kinas Jaspersas lagaminą paliko bute, nes ketino čia nakvoti dar vieną naktį. Apačioje vieni kitiems paspaudėme rankas, palinkėjome gerų kelionių ir išsiskyrėme savais takais.
Lietus jau buvo atistraukęs, dangus žadėjo puikų orą.

Vos išlindę į ryto šviesą, iš karto supratome, kokioje nuostabioje vietoje mus priglaudė keistuolis Olivier – čionai gi pati Notre Dame de Paris pašonė! Įsėlinome į vieną iš daugybės kavinukių, Judita užsisakė kavos. Kainuoja ji čia nei mažai, nei mažai – 4,50 euro!
Kaip tyčia, kava pasitaikė su kefyro puta, jei galima taip pasakyti. Tiesa, padavėja išvydusi Juditos veido išraišką, suskubo puodelį pakeisti, visą kaltę suversdama sukvailiojusiam kavos aparatui, pagaminusiam nesuprantamą jovalą. Su itališka kava ir lyginti neverta, nors ir brangesnė kone keturis kartus. Italas niekada sau neleistų pateikti tokį puodelį. Kaip ten bebūtų, šiek tiek pasijutome esą paryžiečiai, netikėtai gavę išeiginę ir ramiai sau ryto metą žvelgiantys į kitus paryžiečius, skubančius, lekiančius, skuodžiančius kažin kur, kartais net pargriūnančius ant purvino grindinio. Viena moteris išsitėškė mūsų panosėje, jai pakilti padėjo kita greta skubėjusi praeivė.
Po kavos patraukėme Notre Dame de Paris link. Judita be galo myli šunis ir žirgus. Ji niekada negali praleisti progos pasibučiuoti su šiais sutvėrimais. Tiesiai virš Senos.
Video:
Sena jau turbūt tikrai labai sena ir teka čionai daugybę šimtmečių – dar ne to yra regėjusi! Kas tie 18 metų, prieš kuriuos pirmą kartą dviračiu sukiojausi aplink Notre Dame de Paris!
Video:
Sezonas ne visai įsibėgėjo, tad turistai be gailesčio dar nedusina Paryžiaus. Tais senais laikais į šią šventovę užsukęs nebuvau (gal dviračio neturėjau kur prisegti, gal šiaip nenorėjau). Dabar tai padaryti nebuvo jokių kliūčių, jokių eilių.
Apytamsis bažnyčios vidus tarsi laiko mašina bloškia į labai senus laikus. Spalvoti vitražai kaip žydintys pavasario medžiai skaidrina sielą. Ankstyvoji gotika.
Video:
Lietuvoje po mėnesio irgi viskas panašiai žydės.
Ir orchidėjos, ir benamiai – ir žavesys, ir akis draskantis skurdas – viskas čia labai greta.
Sena teka, viskas žydi, prancūzas kažką kuria, gal net rimuoja…
O mes iš lėto linguojame Eifelio bokšto link. Anksčiau prie šios metalo krūvos gana nesunkiai buvo galima prieiti iš visų pusių. Aplink bokštą plytėjo puikios erdvės. Dabar gi Eifelis įspraustas į visokiausių metalinių tvorų šarvus. Turbūt saugumo sumetimais. Kaip visada tokiose vietose neršia iš Afrikos kilę juodaodžiai, įkyriai naiviems turistams brukantys spalvotus riešų raištelius ir kitokį karvės šūdą (bullshit).
„Akuna matata!“, – iš toli šaukia vienas jų ir jau taikosi savo auką pririšti prie virvutės galo. 5 eurai už spalvoto siūlo atkarpėlę. Tai dar būtų visai nieko, bet jau tie kiniški pigiausios plastmasės Eifelio bokštukai, it žuvys suverti ant lanko! Tokius nešiojasi kone kiekvienas apsukrus tamsiaodis „verslininkas“. Neverti nė 50 centų, o parduodami už dešimtis eurų. Betgi išsižiojėlių turistų kvailumui visais amžiais nebuvo ribų!
„Where are you from?“, – klausia manęs išsivėpęs juodukas. Jei būčiau atsakęs, kad iš Lietuvos, iš karto nuskambėtų „laba diena“, „vilnius“ ir t.t. Visuose karščiausiuose turistiniuose taškuose taktiką atkalę iki smulkmenų. Todėl gana griežtai atrėžiau: „From the moon! (iš mėnulio)“. „Aaaaa, from the moon… I am from China!“, – baisiai nepatenkintas ir lyg mėgindamas pajuokauti pro dantis iškošia „verslininkas“. „I thought from the Mars,“ – toliau erzinu jį, o jam tai labai nepatinka. Nors turbūt reikėjo atsakyti, kad matosi, jog iš Kinijos, jau vien užmetus akį į tuos ant lanko suvertus Eifelio bokštukus. Kiekvienam savo. Tegul neršia, tegul mulkina patikliuosius, negi gaila…
Bet jei prieš tokią įkyrią ataką taikysite panašią kontrataką, pamatysite, kaipmat atsikabins. Išbandyta ne kartą. Daugiau nė vienas nebepriėjo. Tik musulmonės ir indės palei nosis kaišiojo kažin kokius lapus, dėl kažko pasirašyti, turbūt neva labdara, tik duok pinigų „kilniam tikslui“. Geriau neduoti. „Do you speak English?“, – agresyviai teiraujasi jos. „No!“, – ir atšoka kaip teniso kamuoliukai nuo sienos. Viena net delną ištiesė ir paprašė traškučių. Pavaišinau. Žodžiu, zuja lyg musės aplink – kas kaip išmano, tas taip ir gano.
„Da dove siete?“ (Iš kur esate?) – paklausiau ant gretimo suoliuko sėdintį italą, kuris prieš tai šnekučiavosi su šalia besiilsinčiu bulgaru be kelių priekinių dantų. Sumaniau užmegzti pokalbį, nes prieš tai nugirdau, kad vyrukas kažką pasakė itališkai. Žodis po žodžio įsišnekėjome. Pasirodo, italas Darius nuo rudens gyvena Paryžiuje kartu su žmona, kuri yra teisininkė, besidarbuojanti migrantų teisių apsaugos srityje. Darius puikiai kalba angliškai (italams tai retai būdinga), išmoko ir prancūzų kalbą (italams ją išmokti turbūt lengviau nei lietuviams). Jis yra būgnininkas, grojantis net keturiose grupėse. Su viena iš jų neseniai koncertavo Vokietijoje. Ant plaštakos išsitatuiravęs kažkokius neaiškius kringelius. Paklaustas, kas tai, juokdamasis atsako, kad serotoninas. Kad niekada nuotaika nesubjurtų, kad per ilgai neužsibūtų pernelyg tirštas debesuotumas.
Eifelio pašonėje gurkšnojame alų ir dalijamės patirtimis. Paklausėme, ar saugu Paryžiuje, ar nereikia bijoti teroristinių išpuolių. Pasak pašnekovo, viską per daug išpučia politikai ir žiniasklaida – Paryžiuje gerokai saugiau nei Neapolyje, Sicilijoje ar Romoje. Italas Darius kilęs iš Bario regiono (miestas Italijos Pietuose). Kaip tvirtina jis, tenai labai gražu. Pakvietė kada nors apsilankyti, gal net drauge pamuzikuoti, surengti kokį nors pasirodymą. Jį sudomino mūsų teatras vaikams, tik turbūt reikėtų bent keletą teatro dainų į italų kalbą išsiversti, nes kaipgi vietiniai vaikai supras, ką tauška mūsų lėlės?
Apsikeitėme FB kontaktais. Kada nors smagu būtų sugrįžti Italijon, aplankyti Barį ir gal net Pozitaną, vieną nuostabiausių šios šalies kampelių. Darius sako, kad ši vieta yra bellissima. Jis niekada nebuvo pakilęs į Eifelio bokštą, kurio nemėgsta. Metalinis monstras patrauklus nebent naktį, kai ima šviesti nelyg švyturys, savo ilgu iš viršūnės nusidriekusiu spinduliu prabėgomis glostantis Paryžiaus stogus. Teko regėti šį vaizdą vėlai vakare atvykstant į šį miestą, į Porte Mailot stotį. O gal tą bokštą būtų galima kur nors patraukti šiuo kranu?
Pavyzdžiui, į Vilnių, kad visi turistai nuo šiol vyktų pas mus… Tačiau atsisveikinę paliekame ir italą Darių, ir greta tebesėdintį bulgarą be kelių priekinių dantų, ir monstrą Eifelį, išsiskėtusį vidury aikštės, ir aplinkui jį zujančius afrikiečius su plastmasinėmis monstro kopijomis, suvertomis ant lankų.
Jau vyniojantis šalin kelios rusės paklausė, kaip įveikti metalines tvoras-barjerus – kaip patekti prie žymiojo Eifelio? Parodžiau, kur eiti, paaiškinau keliais žodžiais, o šios, vos išgirdusios rusų kalbą, kone žegnotis ėmė, kone krito ant kelių iš dėkingumo. Bet kuo gi mes čia dėti? Keliaujame toliau.
Kitoje gatvės pusėje Judita pastebi stovinčią statulą. Statulos delne – nedidelis saldainiukas. Judita tik capt už to saldainio ir statula staiga atgyja – ima siukiotis į šalis, stveria Juditą už rankos, traukia į save. Reikėtų išvysti pirmąją mūsų reakciją, nes to netikėtumo aprašyti beveik neįmanoma. Atrodo, taip banalu ir paprasta, žinoma ir nuvalkiota, bet visgi verčia iš kojų…
Video:

Atgijusi statula įbruko Juditai saldainį, netgi bučiuotis užsimanė, o paskui sidabrinis prisikėlėlis pirštu bedė žemyn, į prie skrybėlės priklijuotą dviejų eurų monetą. Retai pasiduodu tokioms vilionėms, bet šį kartą vieną eurą atseikėjau. Čia šiek tiek subtiliau negu plastmasinius eifeliukus brukti praeiviams! Dar ilgai prigijėlis patenkintas mojavo ranka, kol visiškai dingome iš jo akiračio, kol atsidūrėme kitoje Senos pusėje.
Kitoje Senos pusėje akimirksniu nugarmėjome į metro požemius ir, įveikę gerą gabalą Paryžiaus, atsidūrėme visai šalia Monmartro. Triumfo arkos ir komercinės Eliziejaus laukų alėjos nusprendėme nelankyti, nes seko laikas ir jėgos.
Jauna australė nuo traukinio durų mus geranoriškai palydėjo iki pat stačių laiptų, kuriais galima užkopti iki Sacre Coeur – Šventosios Širdies bazilikos. Vėliau ketinome lankyti Chaumont ir Bellevile parkus, bet australė patikino, kad jei neturime pakankamai laiko, Monmartras mums atstos visa tai. Pasak jos, į tuos parkus jaunimėlis renkasi pagerti alaus, vieno iš jų plotas milžiniškas. Gal kitą kartą… Prieš 18 metų kažkuris Paryžiaus parkas mane stipriai pakerėjo. Iki šiol sklando vaizduotėje.
Žūtbūt reikėjo atgauti jėgas, todėl užsukome į Monmartro papėdės kavinukę pietų. Pietūs buvo sotūs, sultingi ir kupini troškintų daržovių bei mėsos. Palaipsniui ėmė rastis antrasis kvėpavimas.
Judita ir sutikti šunys – neatsiejami dalykai, kad ir kur bekeliautume: po Zervynų kaimą ar po Paryžių.
Šis šunėkas matyt užuodė katę.
Video:
Žydi kavinukės, žydi Monmartras.
Šlaitu, šlaitu viršun ir štai Paryžius tau ant delno!
Ne veltui laikoma aukščiausia Paryžiaus kalva. Po ją kažkada bastėsi Vincentas van Gogas, Pablas Pikasas, nenuorama Amadėjas Modiljanis...
Čionai sutikome ir futbolo kamuolio virtuozą.
Video:
Monmartras, pasirodo, traukia ne tik menininkus. Bet kodėl gi jis ne menininkas? Gana tų kvailų skirtymų!
Sacre Coeur vidus kažkuo labai primena Notre Dame de Paris vidų.
Čia taip pat dunkso daug aparatų su popiežiaus atvaizdu. Įmeti du eurus – iškrenta medalis su besišypsančiu Pranuku. Kas gali būti kraupiau? Gal ir žvakes galėtų pardavinėti panašūs automatai (arba robotai)? Kaip juos reikėtų tuomet vadinti? Gal žvakomatais? Kad ir ką besakytumei, komercijai niekada nėra ribų. Net ir pačiose švenčiausiose vietose. Vaizduotė gali būti ribota, bet komercija NIE-KA-DA! Ypač bažnytinė. Kas galėtų užginčyti, jog žodžių junginys bažnytinė karjera, giliau pamąsčius, yra oksimoronų oksimoronas?..
Monmartras nematė, palikime visa tai ramybėje ir verčiau keliaukime toliau pasižvalgyti po šią vietovę, po savitą Paryžiaus Užupiuką. Gal vandens?
Žydi krūmai, žydi ir žmonės (Mintis į šalį: įdomu, žodžio žydas etimologija susijusi su žydėjimu?).
Siaurose gatvelėse bujoja prekeiviai ir ne visai mokantys dainuoti bei groti muzikantai. Prie šio brazilo šiek tiek bandė prisijungti Judita:
Video:
Leidžiamės žemyn. Sutinkame keletą dūdų pūtikų.

Kai kas jau visai numalšino troškulį.
Kai kas gal šiek tiek dar trokštų pagyventi?
Sutikome ir pabėgėlį iš Ukrainos. Sakė, sunku Paryžiuje susirasti darbą. Ieško jau tris mėnesius.
Paprašė centų. Mintimis grįžau į tuos laikus, kai pats čionai panašiai blaškiausi iš kampo į kampą. Visiškai suprantu jį, pasirodė nuoširdus ir nuovokus.
Sutikome ir dar vieną mielą šunelį, Makrono konkurentą.
Kol šeimininkas kalbėjo telefonu, keturkojis visiškai susidraugavo su mumis.
Video:
Po to šeimininkas tvirtino: „Il‘aime fromage!“ (Jis mėgsta sūrį!) Tikras prancūzas, kad jį kur sraigės!
Atsisveikinę su šuneliu, vėl nėrėme į metro ir išnirome Garibaldi stotyje. Vėliau paaiškėjo, kad po žeme apsukome gerą lankstą, kad galėjome keletą kilometrų pėstute paėjėti. Kažkur netoli nuo Garibaldžio mūsų laukė antroji nakvynė pas 15 metų Paryžiuje gyvenantį baltarusį Ramaną.
Kai susirašinėjome CouchSurfing sistemoje, jis mums buvo parašęs tikslų adresą ir net laiptinės durų kodą. 33 metų vyrukas gyvena nedideliame bute. Dirba tarpbankinių atsiskaitymų duomenų bazių priežiūros srityje. Laisvalaikiu tapo, rengia parodas, mokosi groti altu, skaito knygas ir mėgsta žiūrėti animaciją.
Nedidelis butas apstatytas antikvariniais baldais. Vos spėjome susipažinti, prisėsti už stalo, nuskambėjo durų skambutis. Pas Ramaną užbėgo jo draugė Daša, į Paryžių gyventi atsikrausčiusi iš Rostovo prie Dono (Rusija). Jai į stiklinę šliūkštelėjau balto vyno, bet Daša labiau buvo linkusi pagurkšnoti ko nors kito, todėl po akimirkos atsidarė Ramano šaldytuvą ir iš butelio į kitą stiklinę įsikliunkino degtinės.
Užsimezgė ilgas nuotaikingas pokalbis, trukęs beveik iki pirmos valandos nakties. Šnekučiavomės apie knygas, apie Paryžių, apie mūsų teatrą vaikams, apie muziką, apie aviaciją, apie Taganrogą, Antono Čechovo gimtinę, šalia kurios ir yra Dašos gimtieji kraštai. Ir dar daug apie ką.
Ramanas kažkada visai rimtai pankavo: po Paryžių vaikščiodavo basas. Anot jo, tai, kas čia neuždrausta, pagal nutylėjimą yra galima. Sakė, kažkada bandė kažkaip padėti ant šaligatvių gulintiems benamiams, bet vėliau suprato, kad tai yra visiškai neįmanoma. Jis puikiai moka 5 kalbas. Draugė Daša taip pat dabar nagais ir dantimis kabinasi į prancūzų kalbą. Ramanas čia jau 15 metų, tad turi pilietybę. Penkis kilometrus iki darbo vietos dažnai keliauja pėstute, kartais naudojasi viešojo transporto paslaugomis.
Paklaustas apie tamsiaodžių ir kitų, jei taip galima pavadinti, tikrųjų (baltųjų) prancūzų santykį, patvirtina, kad nebyli nesantaika visuomet tvyro ore, nors abipusė tolerancija palaipsniui pasiekė aukštesnį lygį.
Skaičiuojant visus priemiesčius gyventojų skaičius Paryžiuje viršija 10 milijonų. Čia tikra spalvų ir rasių maišalynė. Viskas nuolat brangsta ir dar brangs, nes gyventojai niekur nesidės – privalės mokėti. Europos širdis, besidaužanti metro bildesiu, tarptautinėmis korporacijomis, nuolatine skuba ir greta besiskleidžiančia parkų žaluma. Visko čia tiek daug!
Daša sakė, Rusijoje vengianti skraidyti lėktuvais, nes tai tokia keista šalis, kurioje niekas už nieką neatsako. Pavyzdžiui, 199.. metais pilotas leido lėktuvą pavairuoti… savo mažamečiams vaikams! Visi draugiškai užsimušė. Daugybė niekuo dėtų keleivių. Likimas? Umom Rossiju ne poniat.
Ramanas ir Daša miegojo ant grindų, pasitiesę čiužinius, o mums užleido savo kambarį su vienintele didele lova. Ryte teko su šiais nuoširdžiais žmonėmis atsisveikinti, nes mūsų jau laukė kelionė atgalios.
Gal kada nors kur nors dar susitiksime.

N.L.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno…

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą