2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Vieną kartą Paryžiuj (3). Tratatatatatatatatatatata: nuo egzistencinio apleistumo jausmo iki atidėto skrydžio. Au revoir, France!

2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Kelionėse slypi vienas paprastas, bet dažniausiai aiškiai sau neįvardijamas dalykas – kiekvieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių užkalbintą žmogų tu regi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Aišku, būna šiokių tokių išimčių, tačiau 99,99999.. procentais šis dėsnis pasitvirtina. Nebent kažko nesupratęs, vėl pulsi vytis ką tik užkalbintą praeivį. Vos padėkojai, keliai išsiskyrė ir abi pusės gali būti tikros – vėl pasimatysime nebent danguje, jeigu toks apskritai yra, o greičiausiai ir tenai nepasimatysime. Negi danguje klausinėsi kelio? Tad pirmyn bundančiu pavasariu žingsnis po žingsnio savosios mirties link!

Vadinasi, trumpo pašnekesio akimirkoje glūdi savotiška gelmė, apie kurią tuomet nė nenutuokiame. Absoliuti mirties nenuojauta. Regimasis mus supantis pasaulis niekada nesustoja, nuolat veržiasi bala žino kur… Kaip ir rytinis Paryžiaus metro. Video:
Geriau nesuklupti. Suklupusiuosius banda sutrypia. Dar vienas šiek tiek paradoksalus niuansas – vienatvė, vienišumas ir egzistencinis apleistumas labiausiai mėgsta savo sraigiškas akutes iškišti tenai, kur pasaulis ošte ošia, trypte trypia, kur tylai nelieka nė akimirkos suspengti, sustaugti iš pačių gelmių…
Traukiniai atbilda kas minutę. Jei labai pasistengsi, iš trečio karto gal ir įsisprausi į kurį nors vagoną. Kaip į kilkių skardinę, kurioje net padažui nebelieka vietos. Kokia tikimybė tokiam jovale sutikti bent vieną lietuvį? Viena tūkstantoji procento dalis?
- Atsiprašau, – ištaria moteris, prieš tai nugirdusi, kad mes su Judita kalbamės lietuviškai. Tada stotelėje ji iššoka iš vagono ir akimirksniu pranyksta įvairių odos atspalvių maišalynėje. Še tau, kad nori! Gal reikia nusipirkti prancūzišką loterijos bilietą?..
Strimgalviais lekiame į Porte Mailot stotį, iš kurios autobusu keliausime atgal Beauvais oro uostą, kad išskristume į Vilnių. Autobusų stotyje nusidriekusi ilga eilė. Aš stoju į jos galą, o Judita išlekia nupirkti bilietų. Vos tik ji prapuola už kampo, mano akys įsminga į šiek tiek pajuodusią žmogystą, kuri savo prancūzišką kraują bando atšviežinti Prancūzijos žemėje subrandintais syvais.
Staiga gretimoje žiedinėje sankryžoje pasigirsta duslus bumptelėjimas ir skardus čiuožimo asfaltu garsas – vienas motorolerininkas užkabino kitą, tasai virto ir iki pat kelio atitvaro čiuožė asfaltu, kol galiausiai trinktelėjo į jį. Visa tai nuo rytinio vyno praguvėjusiomis akimis kuo puikiausiai užfiksavusi pajuodusi žmogysta kaip sporto rungtynių komentatorius, dar nelaimėliui tebečiuožiant gatve, iš srėbtuvės, it iš kalašnikovo automato, paleido tokią seriją: „Tratatatatatatatatatatata, tra-ta-ta, tra-ta-ta, ta-ta-ta, ta…“.
Eilėje prie autobuso nuvilnijo išgąsčio ir nuostabos kupinas atodūsis. Visa laimė, niekas rimtai nesusižalojo. Vienas motorolerininkas netrukus pasiplovė, o kitas, kurį laiką pasiramstęs į atitvarus, kiek aplamdyta transporto priemone irgi išnyko rytinio Paryžiaus eismo sraute. Lyg upės srovė būtų nusinešusi kelis trumpam į kranto liniją įstrigusius šapelius.
Maždaug pusiaukelėje autobusas papuolė į milžinišką kamštį. Ėmėme nerimauti, ar suspėsime į registraciją skrydžiui. Po pusvalandžio kamštis iššovė, tad į oro uostą atvykome pavyzdingai laiku. Tačiau „Ryanair“ nepavyzdingai ėmė ir atidėjo skrydį 4 valandas! Kurį laiką net kamavo abejonės, ar iš viso šią dieną išvyksime iš Prancūzijos, kuri tūpimo take mus pasitiko itin kietai, o dabar visai nebenori paleisti.
Keletą valandų keleivius kaip galvijus varinėjo iš vienos laukimo salės į kitą, kol pagaliau susiprotėjo pasiūlyti vaučerių užkandžiams. Pagal reglamentą. Tiesa, vaučerio vertė kiekvienam keleiviui – 5 eurai, o sumuštinis kavinukėje kainuoja 5,20 euro. Dosnumui ir rūpestingumui nėra ribų!
Visus mus ištiko broliškos ir seseriškos kantrybės išbandymas. Remiantis nuogirdomis, sugedo lėktuvo detalė. O mes kūlversčiais lėkėme į oro uostą, kad tik nepavėluotume! Pigių skrydžių bendrovių politika maždaug tokia: išmesime jus mažiau apmokestintuose priemiesčių oro uostuose – paskui mokėkite papildomai už kelionę iki numatyto tikslo. Nuo Beauvais iki Paryžiaus (apie 80 kilometrų) autobusu vienam keleiviui į vieną pusę kainuoja 17 eurų, kai skrydis iš Vilniaus iki Paryžiaus asmeniui (į vieną pusę) – apie 25 eurai. Jei neturėsite įsilaipinimo bilieto, mokėsite 30 eurų baudą, o jei lėktuvas vėluos 4 valandas, tuomet gaudykite vaučerį už 5 eurus! Kas neaišku?
Ir daug kitų niuansų: leistino bagažo svoris, be to, „Ryanair“ pastaruoju metu įsigudrino nulupti pinigų už tai, kad, pavyzdžiui, vyras ir žmona lėktuve galėtų sėdėti greta, o ne skirtinguose lėktuvo galuose... Visa tai susumavus, paaiškėja, kad pigūs skrydžiai dažniausiai nėra pigesni už nepigių skrydžių bendrovių teikiamas paslaugas.
Po 4 valandų kantraus laukimo lėktuvas visgi atriedėjo. Pakilome sklandžiai, tūpėme taip pat. Visą skrydį, kaip visuomet, aptarnaujantis personalas bruko kvepalus, maistą ir gėrimus, loterijos bilietus... Vietoje to, kad leistų pailsėti nuo varginančių kelionės trikdžių. Jiems turbūt reikėjo kuo labiau išsunkti keleivių pinigines, nes po tokių fokusų laukė nemenki finansiniai praradimai – kiekvienas keleivis turi teisę į 400 eurų siekiančią kompensaciją. Dažniausiai jie mokėti nesutinka, tuomet reikia kreiptis į ES civilinės aviacijos padalinį, kuris įpareigoja kompensuoti tai, kas priklauso (ES reglamentas 261-2004).
Pigios bendrovės spardosi iki paskutiniųjų, vildamosios, kad nepatogumų patyrę keleiviai praras kantrybę. Pažadame, neprarasime, pasvajokite! Paraiškos jau pateiktos. Belieka laukti. Belieka pamiršti šiuos smulkius nesklandumus ir viltis kitų kelionių.
Au revoir, France! Au revoir, makronai ir makaronai! Prancūzija, žydėk toliau savo medžiais, krūmais, vynu ir sraigėmis, sūriais ir eifeliais! Kas žino, gal kada nors dar sugrįšime…
N.L.

Šios kelionės aprašymo pabaiga.

Gal kada nors bus daugiau, nes Lagaminas be dugno…

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą