2014 m. liepos 25 d., penktadienis
Nors pakilome ketvirtą ryto, iš Vilniaus Panevėžio
kryptimi pajudėjome tik apie devintą valandą. Automobilis prifarširuotas
daiktų-daiktelių. Vaikai (septynerių Elijas ir trejų Dorotėja) patenkinti. Jiems
– pirmasis gyvenimo užsienis. „Toks čia ir užsienis“, – pasakytų piktas
niurneklis, bet visgi... Broliškas užsienis.
Pirmiausiai aplankysime Rygą, o paskui Rygos
įlankos pakrante per Jūrmalą trauksime Kolkos rago link. Vėliau palei Baltijos
jūrą leisimės į Ventspilį, Liepoją ir grįšime į Lietuvą. Toks apytikris planas.
Šiaip tai viskas beveik be plano. Kelios palapinės, miegmaišiai, kirvis, keli
ant kaktos pritvirtinami prožektoriai ir pimyn! Senokai neteko kirsti
Lietuvos sienos. Vieni kaimyninę šalį
aplanko jau įžengę į ketvirtą dešimtmetį (pavyzdžiui, aš – anksčiau vis tekdavo
tik kirsti Latviją), o kiti – įžengę į vos ketvirtus gyvenimo metus (pavyzdžiui,
mūsų dukrelė Dorotėja). Jau vien dėl to, kad latvių kalba lietuviams turėtų
būti (greičiausiai taip ir yra) pati juokingiausia pasaulyje, verta aplankyti
šią šalį. Viliuosi, latviams mūsų kalba taip pat yra pati juokingiausia ir
labiausiai įkvepianti – juk taip smagu netikėtai svetimšalyje atpažinti save!
Viduje kirba idėja pagroti Rygos gatvėse. Pirmoji
tarptautinė „Šerkšno tylos“ (muzikuojančio šeimyninio tandemo) patirtis-misija.
Dainuosime, žinoma, lietuviškai. Broliai supras. Seserys taip pat. Lai šypsosi
latviai!
Iš dangaus kažkas nuvarė debesis.
Saulė panirusi į jūrą
kažkur toli už Kolkos rago
kairėje, dabar, per naktį atsigaivinusi nepaliaujamai ošiančiose
bangose, dešinėje
pusėje lėtai mieguistai keliasi iš Rygos įlankos (Mažosios jūros)
vandenų. Jūroje nuskandinti saulę – gan įprastas ir snobiškas reikalas,
tačiau
ją paskui iš tenai prisikelti...
Vaikai, aišku, tebemiega palapinėse. Prieš
užmigdama Dorotėja vakar rėžė: „Mama, o nuo šiol mes lauke gyvensime?“ Beveik
pusė šešių. Pats tinkamiausias ir idealiausias metas rašyti. Trumpai
nupasakosiu, kaip čionai atsidūrėme. Pasvalį palikę užnugaryje, į Latvijos
Respubliką įsiveržėme kartu su „LRT radijo“ garsais, bet netrukus radijuje
ėmėme ieškoti latviškų stočių. Iš pradžių sekėsi nekaip, o paskui pavyko!
Laipni lūdzam! Lab deina, sveiki, mes atvykome... Karščiui nė motais. Plyšauja
it apkvaitęs. Kai kurios švieslentės rodo net +37 laipsnius Celsijaus.
Automobilyje su sugedusiu kondicionieriumi – pats tas! Švilpia vėjas pro ausis. Kažkuo mes panašūs į motociklininkus.
Akis džiugina informaciniai kelio ženklai su latviškais užrašais.
Pirmas įspūdis įvažiavus į Rygą – kažkaip čia
viskas gan aptriušę, nors ir savotiška. Į Vilnių įvažiuodamas turbūt irgi
neaikčiotum iš susižavėjimo. Viskas slypi kažkur giliau. Net keliautojų patarlę
būtų galima sugalvoti: „Nespręsk apie miestą pagal jo priemiesčius“. Upės
plotis ir vandenų gausa masina žvilgsnį. Vaikai tramvajus pravardžiuoja
traukinukais. Šie lyg ir visai neužsigauna, rieda sau toliau...
Visų pirma nusprendėme miesto centre susirasti
Turizmo informacjos centrą ir iš ten pasiimti lankytinų vietų žemėlapį.
Pasisukioję pirmyn atgal ir aplink savo ašį, šiaip ne taip radom, kur įgrūsti
automobilį. Prie studentų atstovybės nemokamai parkuoti galima pusvalandį. Kaip tik švietėsi viena laisva
vieta, bet iš savo būdelės išslinkęs ir pro pakeliamąją užtvarą pralindęs
vaikinukas-sargas su ištrupėjusiais dantimis buvo labai paslaugus ir pasakė,
kad čia automobilio palikti negalima. Nebent greta tos vietos už atitinkamą mokestį
į jo kišenę. Tiesiai nepasakė, bet visa esatimi leido taip suprasti. Kai
pasitikslinome, patvirtino savo ketinimus. Pasiteiravome, kurioje miesto pusėje
yra Zoologijos sodas ir kaip iki jo nukakti. Parodė kryptį ir pasakė, kad
galima nudardėti 11 tramvajumi, automobilį palikus jo „globai“. Susitarėme, kad
laikinai pastatysime automobilį, susirasime Turizmo informacijos centrą, o
tuomet pamąstysime, ar vykti viešuoju transportu, ar savais ratais.
Turizmo informacijos centras įsikūręs šiame
pastate.
Šiek tiek papleškinau aplinkui:
Karštis vis labiau tūžo, tad nieko nelaukę (o buvo
jau apie antra valanda po pietų) sėdome į mašiną ir išvažiavome pažiūrėti, kaip
Rygos zoologijos sode laikosi gyvūnai. Tramvajumi pasipurtysime gal kurį nors
kitą kartą. Šiek tiek paklaidžioję visgi atsidūrėme Meža prospekts vietovėje,
kur tarp pušų ir yra įsiterpęs Rygos zoologijos sodas. Bilietų pardavėja,
įvertinusi suaugusiųjų ir vaikų amžių, pritaikiusi visas galimas nuolaidas,
visai 4 asmenų šeimai priskaičiavo 16 eurų. „Jei turite lygiai, be grąžos,
tuomet 15 eurų“, – rusiškai tarė ji. Įdomi taktika. Vaikai iki ketverių metų
įleidžiami nemokamai, o automobilio statymas – net 3 eurai! Bala nematė tų eurų – Rygos įlanka tuo
labiau...
Per tokį karštį ne vienas žvėris, net ir labai
nemėgstantis vandens, būtų norėjęs iš sodo administracijos pareikalauti kuo
daugiau balų, vandens čiurkšlių ar net fontanų. Tiesa, kažką panašaus čionai
pastebėjome, nes kai kuriems zoologijos sodo gyventojams – visai ne juokas. O
kai kuriems gal net ir per šalta. Ne Afrika vis dėlto, bet jau labai panašu.
Zoologiskais Darzs įsikūręs tikrai gražioje vietoje – pušyne šalia
didžiulio ežero.
Krepšininkės žirafos čia jaučiasi kuo puikiausiai:
Na o poliarinei meškai turbūt ne pačios smagiausios dienos, švelniai
tariant. Tiesa, kartais bent jau panardyti baltoji gali ir šia proga naudojasi.
Krokodilai miega ir jiems mažai kas terūpi.
O štai skruzdėlės niekada turbūt nemiega, todėl jos ir skruzdėlės. Už
stiklo įrengtame skruzdėlyne darbštuolės medžio šaka tempia už save keliolika
kartų didesnius lapų gabalus. Iš vieno galo į kitą. Planas tik joms ir
težinomas. Nesvarbu, kad čia zoologijos sodas. Susitikdamos šiek tiek apsidaužo
lapų krašteliais, apsikapoja nosimis, viena nešikė mandagiai apeina kitą ir
juda tolyn, paskui grįžta tuščiomis ir vėl neša, neša, neša... Jei aš būčiau
toks darbštus, tai Bilas Geitsas seniai būtų buvęs mano asmeninis sekretorius.
Dramblių, liūtų ir tigrų nematėme. Begemotų, flamingų ir beždžionių buvo.
Visi bernai skaistūs?
Ne, visi vaikai gražūs!
Situacija išties kur kas geresnė nei apverktiname Kauno zoologijos sode
(žvėrių osvencime), konvulsiškai vis
mėginančiame atsitiesti, tačiau Prahos zoologijos sodas visgi palieka
įsimintinesnį įspūdį.
Po apsilankymo pas žvėris planavome grįžti į miesto centrą ir šiek tiek
gatvėse pagroti broliukams latviams, bet kaitra pasiekė savo – nusprendėme, kad
dabar tai yra mission impossible.
Laikrodis jau rodė apie 17 valandą, o mums dar reikėjo kažkaip prasibrauti pro
kamščius, pasiekti Jūrmalą ir už jos jau žvalgytis vietos pirmai nakvynei.
Rygoje pagrosime kitą kartą. Pritarta vienbalsiai.
Beje, Rygoje gatvių pavadinimai lentelėse daug kur suraštyti tokiu
smulkiu šriftu, kad akiniuotiesiems turistams, vairuojantiems automobilius, tai
panašu į tikrą košmarą. Geriau jau būti ereliu! Pasirodo, ir Latvijoje yra
idiotų. Kur jų nebūna...
Pradėję brautis pro kamščius, kurie atrodė gan įspūdingi, užfiksavome
štai tokį ne ką mažiau įspūdingą Titaniką:
Jam jokie kamščiai negalioja.
Kirtę Dauguvos upę ne tuo tiltu, kuriuo reikėtų (tinkamas tiltas
uždarytas remontui), lėtai judėjome per Rygą:
Kelkraštyje stabtelėję prie vairavimo instruktoriaus, pasiteiravome, kur
galėtų būti Jūrmalos kryptis, o šis atsakė, kad mes jau pasiklydome, bet
reikalai ne tokie jau prasti, jei neketiname grįžti atgal, į dusinančius
kamščius. Kryptį nurodė teisingą, tad po gero pusvalandžio jau atsikvėpėme šiek
tiek lengviau, nes miestas liko užnugaryje.
Iki Jūrmalos – vos keliolika kilometrų. Miestelis pasirodė jaukus (ne be
naujųjų rusų ferrarių) tačiau
žiauriai užgrūstas iš visų galų suplaukusių poilsiautojų. Penktadienio vakaras
ir karščiai... Jei Palangą padaugintume iš dešimties kartų ir dar pridėtume
keletą Kretingų, tai ir gautume Jūrmalą. Nusprendėme čia neužsibūti, todėl
labai trumpai sustojome vien tam, kad sužinotume, kurlink reikia judėti, kad
atsidurtume Kolkos kelyje, iš kurio jau nebeįmanoma išklysti ir kuris daugelį
kilometrų driekiasi palei Rygos įlankos vandenis. Ir vėl užklaustasis vyriškis
mūsų neapgavo, tad atgaivos kelias netrukus prasidėjo. Prasidėjo ir begalė
vienas paskui kitą tartum dešrelės išsirikiavusių miestelių juokingais
latviškais pavadinimais: Lapmežciems, Ragaciems, Kesterciems ir kt. Vienoje
vietoje per kelią tiesiai prieš nosis prašoko stirna. Štai jums ir gyvasis
zoologijos sodas! Gerai, kad
greitis buvo nedidelis. Kažkur visgi jau reikėjo besti automobilį, nes ir
aštunta ir devinta valanda vakaro primygtinai liepė tai daryti. Kaip tyčia
kelias kuo puikiausiai klojosi ir niekaip neišėjo sustoti. Pakelėse vis dėmesį
traukė užrašai „ZIVIS“, „Kūpinātas zivis“. Bet ne
žuvų mums dabar reikėjo.
Viename miestuke užsukome į kempingą. 5 eurai asmeniui x 4 = 20 eurų =
apie 70 litų už galimybę nykioje aikštėje pasistatyti palapines, o ryte galbūt
prasiskalauti duše. Ir šiaip nelabai mėgstame „poilsio“ bendrose
poilsiavietėse. Švelniai pasakyta. Visai nemėgstame, o kartais net ir apkęsti
negalime, todėl mandagiai atsakę, jog apsidairysime aplinkui, į kempingą
daugiau nebegrįžome. Ir gerai padarėme. Ne tam mes bėgame nuo miesto, kad
miestas paskui mus persikraustytų į gamtą. Galbūt todėl ir judame būtent į
laukine gamta, kaip girdėjome, išsiskiriančią Kolką. Trumpam atsipūsti.
Apie pusę dešimtos mums labai pasisekė. Pasukome į visai niekuo
neišsiskiriantį ir akių nepatraukiantį miško keliuką. Buvo šiek tiek nejauku ir
baisu, kad nepakibtume, tačiau netrukus proskynoje pastebėjome trobą. Visai
greta jūros. Kieme besisukinėjusio šeimininko atsiklausėme, ar galėtume ant
kranto, atokiau nuo trobos, pasistatyti palapines. Gerasis žmogus tik numojo
ranka – darykite, ką norite... Ačiū. Štai ir mūsų kempingas:
Penkios žvaigždutės iš penkių galimų. Nė gyvos dvasios. Vien saulė su
visa savo dvasia nyranti ir gęstanti kažkur toli už Kolkos rago.
22-24 val. – tikrasis atokvėpis.
Vanduo kaip kisielius. Tiesą
pasakius, dar niekada neteko maudytis tokio šiltumo Baltijos jūros vandenyje
(ne mažiau nei 25 laipsniai). Gal Rygos įlanka tiesiog labiau įšyla, o gal čia
neužsuka šaltosios srovės?
Puikios smėlėtos pakrantės. Negilu. Kempingas prieš tai siūlė akmenuotą
jūros dugną. Kažkur tolumoje šviečia laivas. Galbūt Rygoje regėtasis Titanikas? Virš pušų viršūnių pakibo
kelios žvaigždės. Lėtai siūbuoja Visata. Visa ta... Visa ta nuolat neįspėjamoji
galybė, nuolat virš galvų kybanti mįslė. Vandens begalybė. Kiek jo visur
išpilta! O žmoguje vis vien telpa daugiau! Kas
beišmatuos? Net mintys telpa žmoguje! Norėčiau dabar į akis pažiūrėti tiems, kurie
nuolat netiki, nes negali pačiupinėti… Dievo. O jūs mintis pačiupinėkite!
Iš miško tankmės kažkoks
keturkojis gyvis įsidrąsino išlįsti ir dabar visomis letenomis turškiasi šalia
pakrantės telkšančioje baloje. Sunku įžiūrėti, bet už katę gerokai didesnis,
jei iš taip toli matomas gan aiškiai. Gal lūšis?
Toks tad vakaras, išnykęs beveik taip ir
neištamsėjusioje naktyje. Per ilgai užsibuvusios baltosios naktys? Ne, ne per
ilgai.
- - -
Saulė jau gerokai
pakibusi virš Rygos įlankos. Vaikai ir Judita tebemiega palapinėse. 7.17 val.
- - -
P.S. Nei daug, nei daug – per
praeitą dieną nuvažiavome 450 kilometrų.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą