2014 m. liepos 29 d., antradienis
Žmonių koncentracija čia tokia nedidelė, kad net
ir vietą susirasti grojimui ne taip jau paprasta. Nutarėme suskambėti šalia
įėjimo į pagrindinį pliažą, priešais ledų (saldejums) kioskelius. Prisėdome ant
suoliuko, išsitraukėme gitarą, lūpinę armonikėlę ir „Šerkšno tyla“ pirmą kartą
iškrito užsienyje, jei šį juokingą ir nuotaikingą kraštą apsivers liežuvis taip
pavadinti. Anoks čia ir užsienis: vieni lietuviai Ventspilyje, vienas kitas
rusas, vienas kitas latvis – ir tai šaknys Lietuvoje...
Begrojant prie mūsų prisėdo moteris (kaip vėliau
paaiškėjo, jos prosenelė – lietuvė) su maždaug vienerių metų mergaičiuke-mulatuke.
Mulatukės ausyse žaižaravo auskarai. Mergaitės vardas – Melodija!
Štai tau, kad nori – koks simbolinis sutapimas
pirmą kartą grojant Latvijoje! Melodija mažyčiais tamsiais delnukais plojo
katučių ir net miniatiūriniais pirštais perbėgo per gitaros stygas. Melodijos
mama viską supranta lietuviškai, o mūsų kalbą išmoko... Anglijoje! Fabrike
dirbdama su lietuviais. Keistas kalbų pasaulis, keistas kalbinių potyrių
jausmas.
Grodami susipažinome ir su lietuvių šeima, kuri į
gitaros dėklą įmetė litų – sakė „dar pravers.“ Koncertavome ne ilgai, apie
valandą su pokalbių pertraukėlėmis. Uždirbome 8,4 euro ir 5 litus. Visai
neblogai, turint omenyje, kad Ventspilis – ne Palanga ir ne Vilniaus Pilies
gatvė.
Dorotėja tuo tarpu spėjo pajodinėti raguotu
tešmenuotu žirgu:
Ventspiliečiai kažkuo panašūs į indus – jų mieste
labai dažnai gali išvysti... karvę. Nors ir ne tikrą, bet visgi...
Kadangi ore tvyrojo sunkiai ištveriamas karštis,
jūroje vandens temperatūra buvo ne ką aukštesnė nei 10 laipsnių Celsijaus ir,
regis, kasdien vis krito, tad nusprendėme apsilankyti greta jūros esančiame
vandens pramogų parke po atviru dangumi. Užgrotų pinigų tam užteko (nuo 18
valandos bilietai pigesni, o vaikams iki 7 metų įėjimas nekainuoja).
Tokiose vietose visada pasijuntu ne tik keistokai,
bet ir dvejopai. Kažin kodėl apsėda žmogaus baigtinumo jausmas. Baigtinumo
šioje žemėje... Na tai kas, kad kūnai, na tai kas, kad kai kurie tatuiruoti,
išpuoselėti ar apdribę, na tai kas, kad gal ir smagu... Kur visa tai bus už,
geriausiu atveju, penkiasdešimties metų? Ir kur bus sielos? Tokias jausenas
matyt inspiruoja slidžios pramogos, adrenalino alkis, taip akivaizdžiai
kamuojantis mus, žmones.
O vaikai čia jaučiasi kuo puikiausiai, ypač
sūkurinėje vonioje. Termometro stulpelis net apie pusę devynių vakaro rodė ape
29 laipsnius karščio. Sunkiai suvokiu, kaip tiems berniūkščiams ir mergiūkštėms
širdys nenusirita į kulnus čiuožiant žemyn mėlynąja žarna. Aš kai ją
išbandžiau, tai vos ne visas gyvenimo filmas per kelioliką sekundžių prabėgo purslų
užtvindytose akyse. Žinoma, čiuožiant ne visai taisyklingai (atsisėdus ar
pusiau prigulus) maksimalaus greičio pasiekti nepavyksta, bet jei delnus
pasikiši po galva, išsitiesi visu ūgiu, tai ojojojoj... Raketa į vandenį! Net
neįsivaizduoju, koks greitis išvystomas, bet turbūt ne ką mažesnis nei išvysto
bopsliejininkai per olimpiadą. Apie 100 km per valandą? Na gal ir ne tiek,
tačiau jausmas panašus. Tai čia tokia mėlynoji žarna. Visų kitų spalvų žarnos
(vandens pramogų parką turbūt galima būtų vadinti žarnynu?) po jos – vieni
juokai! Oranžinė net ir visai nevykusi, kažkokia brokuota – tenka dar rankomis
pasistumti, kad nučiuožtum iki vandens.
Maždaug pusantros valandos praleidę vandens
pramogų parke, pajudėjome Liepenes kempingo link. Grįžome apie 22 valandą.
Dukra užmigo automobilyje, perkelta į palapinę taip ir išmiegojo iki pat ryto.
Grilis, krepšinis, sapnai, miškas, beprotiška tyla. Ne šerkšno, bet tyla.
- - -
Šiandien mėginsime pasiplaukioti laiveliu, galbūt
net ir senoviniu pašto traukiniu pasivažinėti, jei visa tai pavyks rasti.
8.40 val.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą