Latvijos dienoraščiai (5). Kvadratiniai medžiai, Ventspilio karvidė, ledų pardavėjos dovanos ir kiti radiniai

2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Pavyko rasti tai, ko norėjome. Vakar buvo labai turininga diena. Iš Parventos tiltu važiuojant Ventspilio centro link, kelias pakilo... į dangų.

Venta plaukė laivelis, kurio antenos galiukas matyt nebūtų pralindęs pro tilto apačią.

Keliui nusileidus atgal į savo vietą, judėjome tolyn. Kuo toliau, tuo labiau pastebime, kad karvės yra tiesiog apsėdusios šį miestą.

Galima ir pasimelžti:

Iš gėlių, krūmų ir medžių apželdintojai bei dizaineriai čia kuria stebuklus. Visai netyčia popiet iš Audeju iela įsukome į Liepu laukums.

Štai kaip genialiai ir paprastai įmanoma sukvadratinti liepas!

Apie 12 valandą patekome į prieplauką. Joje taip pat ganėsi karvės. Tokios postmodernistinės, sakyčiau:

Įkaitusius turistus gaivino fontanas:

Bilietų kioskelyje įsigijome bilietus, o suvenyrų kioskelyje – magnetą su Ventspilio karve. Ne miestas, o tikra karvidė! Kodėl? Karvių paradas – vienas didžiausių ir sėkmingiausių visame pasaulyje vykdomų atvirojo meno projektų. Ši mintis menininkui Walter Knappui 1998 metais kilo Šveicarijoje. Projekto tikslas – paskatinti vietinius ir užsienio menininkus, architektus ar kitus kūrėjus sukurti įvairių spalvų, medžiagų ir dydžių karves. Vėliau jos eksponuojamos atvirose miesto erdvėse, o, pasibaigus projektui, parduodamos aukcionuose. Kai kurios skulptūros paliekamos savo vietose. Vidutiniškai viename mieste sukuriamos apie 32 skulptūros. Daugiausiai jų yra Niujorke – net 450!   

Iki laivelio „Hercogs Jekabs“ išplaukimo (13.00 val.) dar buvo likę šiek tiek laiko. Upėje ganėsi ir didžiuliai laivai:

Pasiplaukiojimas Ventos upe išties už simbolinę kainą – suaugusiam bilietas kainuoja 1,40 euro, o vaikams – vos 0,60 euro (iki šešerių metų – nemokamai). Lietuvoje verslininkai atsidūrę tokioje situacijoje tikrai nuluptų bent 10 kartų daugiau. Atsivėrus laivo varteliams, įsitaisėme terasoje. Suburzgė variklis ir slenkančių pakrančių vaizdų filmas prasidėjo. Krantinėse plušo uosto darbininkai, juodavo anglių kalnai, žvilgsnį kaustė malkų krūvos, įvairios cisternos, neaiškios paskirties konstrukcijos, kranai, pirmyn atgal zujo dideli ir maži laivai. Kaip tik neišsigudrina žmogus šioje žemėje, jos vandenyse bei padangėje!

Šį kartą tiltui, kurį visai neseniai pervažiavome, neteko skilti per pusę, kai laivelis nėrė pro jo apačią. Pratilpome. Praplaukę tiltą, apsisukome ir grįžę į prieplauką judėjome tolyn kita upės kryptimi. Kairėje vėrėsi Ventspilio senamiesčio vaizdai, dešinėje plūduriavo milžiniški laivai. Ir kaip jie nenuskęsta – šitoks svoris! Išplaukėme iki vandens vartų į Baltijos jūrą, pasigrožėjome dantytu molu, kuriuo žmonės traukia palydėti saulės, švyturiu...

Netoliese plūduriavo ir laivelis, ant kurio denio prieš keletą dienų karstėmės.

Kelionė vandeniu truko 45 minutes.

Ir vėl norėtųsi pagirti Parventos centro kavinę, esančią priešais metalinį fontaną-medį. Maistas joje tikrai pasakiškai gardus, sotus bei šviežias. Papietavę užklydome į minėtą kvadratinių liepų alėją, o po to atėjo metas padardėti ir traukiniu. Traukinuku, kitaip sakant, arba siauruku, kuris driekiasi per nuostabų šalia pat jūros esantį Ventspilio parką – vaikų svajonę ir sapną. Siauruką sutikome dar ieškodami jo stoties.

Stotis tartum tiesiai iš pasakos:

Spėjome į paskutinį traukinį. Paskutinis maršrutas – 17.30 val. Bilietai taip pat už juokingą kainą: suaugusiam – 1,40 euro, vaikui – 0,70 euro. Traukinukas darda mažuoju ir didžiuoju apžvalgos ratu. Kadangi tai buvo jau paskutinis traukinys tą dieną, tai apsukome tik mažąjį ratą. Vėliau reikės galbūt išmėginti ir didįjį. Didysis trunka apie 45 minutes, o mažasis vos apie 10 minučių, bet jausmas puikus.

Garvežys kartais sušvilpia taip, jog krūpteli ir gali net likti kurčias bent jau viena ausimi. Siaurukas kvepia tikru senoviniu traukiniu, o stotis – tikra Ramunių stotelė iš animacinio filmo.

Paskui atėjo ir „Šerkšno tylos“ metas. Ventspilis prie mūsų jau priprato ir nenori paleisti. Grojome tame pačiame priepliažio rate. Ledų (saldejums) pardavėja latvė prie mūsų priėjo su dideliu maišeliu smulkių eurocentų (po 1 ir po 2 centus) ir įdėjo jį į patiestą gitaros dėklą. Vėliau suskaičiavome – apie 2 eurai. Buvo net šovusi mintis iš tos pačios pardavėjos nusipirkti ledų už tuos pačius eurocentus. Įdomi komunikacija būtų išėjusi. Po vienos dainos prie mūsų priėjo rusas ir įteikė nedidelę apdrožtą odinę piniginę. Anot jo, rado netoliese ir paprašė, jei kas imtų ieškoti, žvalgytis, atiduoti pametusiajam. Sako, čia kažkokie lietuviški pinigai, truputis eurų ir kitokių smulkių monetų. Iš viso apie 23 eurai, 40 litų, apie 7 latai (iš kur jie čia dar atsirado!), vienas lenkiškas grošas. Jokių dokumentų. Sąžiningas rusas. Matyt čia buvo tokia jo užmačia – jei neatsirastų piniginės šeimininkas, palikti ją mums, gatvės muzikantams, nes juk po kelių akimirkų kas nors kitas būtų nusinešęs ir viskas, o kadangi mes dar kurį laiką likome, tai buvo tikimybė, kad pametusysis visgi atsiras. Tačiau neatsirado. Tad liko mums. Bet kaip sakoma, neverk radęs, nesidžiauk pametęs. Tfui, atvirkščiai gal! Be to ir mūsų klausytojai primetė apie 13 eurų ir apie 5 litus per pirmąjį grojimo etapą, o po to, kai išsimaudėme šaltutėlėje jūroje (nors informacinėje lentoje rašė, kad vandens temperatūra yra +19 laipsnių Celsijaus – grynas melas!), pagrojome ir dar truputį. Vėl sukrito apie 13 eurų. Paldies! Ačiū! Merci! Thank you! Spasibo!

Šiek tiek pasipildė aptirpusios lėšos. Į kempingą grįžome apie 10 valandą vakaro. Dar nebuvo sutemę. Atrodo, kad čia vakarai ilgesni nei Lietuvoje. Virš galvų vėrėsi gyvasis planetariumas, pakrūmėse traškėjo kažkokie žvėrys, uodai beveik nekando, į žvakę, neva atbaidančią skraidančius padarus, netyčia įpuolė naktinis drugelis. Aukštai danguje skriejo ir mirgėjo lėktuvas, lygiai tokio pat didumo kaip bet kuri žvaigždė. Kur tu sukiesi, žemele, žydrasis kosmoso obuoly, ir kaip nenukrenti? Kur viskas prasideda ir kur baigiasi? Pabūsime turbūt dar vieną dieną Ventspilyje. Yra dar ką nuveikti. Galbūt aplankysime planetariumą. Ne tą, kuris naktimis nesiklausęs išpuola virš mūsų palapinių, o tą netikrąjį...

Dabar jau išpuolęs rytas. Gaivu ir šilta. Kavos? 8.02 val.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

Nerijus Laurinavičius.