2025 m. birželio 29 d., sekmadienis
Ryte žalmargis katinas Lomžekas kažkur prašapo. Nors jam turėjau paruošęs keletą mėsgalių, taip ir neatsirado iki mums išvykstant iš vaiduoklių vilos. Vaiduoklių vila turi daug vidinių akių, nes vos tik tu pasisuki į šoną ant meksikietiškų serialų laiptų, vaizdo kameros sukasi ta pačia linkme. Jautiesi taip, tarsi tave nuolat stebėtų Dievas. Niekur nepasislėpsi.
Atsivėręs langą į rytą, kol šeima dar miegojo antrajame aukšte, ėmiausi rašyti. Visada sakau: jei jau pradėjau rašyti, vadinasi, atostogos pagaliau prasidėjo!
Turbūt simboliška ir tai, kad Olgos Tokarczuk, iš Lenkijos kilusios Nobelio premijos laureatės, knygą „Dienos namai, nakties namai“ pradėjau skaityti Lenkijoje.
Man labai patiko jos knyga apie kvankštelėjusią moteriškę, horoskopų sudarinėtoją ir radikalią gyvūnų teisių puoselėtoją „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Patrakęs detektyvas, kurio veiksmo vieta – Lenkijos-Čekijos pasienis. Maždaug ten, kur mes dabar ir judame.
O štai kitą knygą „Bėgūnai“, šiaip ne taip pusiau suskaitytą, palikau Vilniuje. Labai išgirta, o mane kažin kodėl erzina tasai manieringumas ir turbūt sąmoningas struktūros padrikumas. Gal kai grįžęs perskaitysiu iki galo, kažkiek pakeisiu nuomonę. Bendrai paėmus, stulbina autorės erudicija ir žodžio grožis bei galia, savotiškas humoro jausmas.
Ką gi, užnugaryje palikome Gielczyną ir Ramybės gatvę su skersvėjuota vaiduoklių vila, kurios kieme yra sūpynės ir krepšinis be lentos, su Juditos ant terasos stogo užskraidinta badmintono bobute, su išplaukusių akių vietnamiečiais-nevietnamiečiais ir aplink juos besimalančiais perkarusiais katinais, su kažkur prunkščiančiu arkliu, kurio taip ir neišvydome – gal tai tebuvo vienas vaiduoklių?
Pasirūpinome maisto atsargomis Lomžos Lidle, kadangi sekmadieniais, sakoma, tai padaryti sunkiau, nes daug kas nedirba. Tada pajudėjome iš ne itin ypatingos Lomžos.
Vis labiau traukdami į pietus, ėmėme vytis taip išsiilgtą vasarą – saulės spinduliai jau laižė lekiančius automobilius, o stiprokas vėjas tebešiaušė ir į šalis lankstė pakelės smilgas. Puikia autostrada netrukome pasiekti Varšuvą.
Priešinga kryptimi judančios transporto priemonės strigo kilometriniuose kamščiuose, o mums kelias slydo kaip per sviestą. Bet tik taip piktdžiugiškai pamanyk, žiūrėk, jau ir pats pateksi į tokią pačią padėtį – iš karto už Varšuvos teko minkyti vien pirmąją ir, geriausiu atveju, antrąją pavarą, jau nekalbant apie dažnai ant stabdžio pedalo laikomą pėdą. Maniau, gal čia kaltas savaitgalis, gal varšuviečiai sprunka iš miesto, bet po maždaug 30-ties minučių tampymosi kamštyje išvydome viso to priežastį – trečioje kelio juostoje nedidelis kelių automobilių susidūrimas. Tik tiek.
Čia dar niekis, palyginus su tuo, ką pamatėme ties nusukimu į mūsų dienos tikslą, į Lodzės apylinkes. Apie 20 minučių beveik iš viso nepajudėjome iš vietos. Kartais sraigės greičiu slinkome paskui kitą automobilį su lietuviškais numeriais, kol tasai neapsikentė, ėmė prašytis kairėn ir iš lėtėjimo juostos spruko atgal į autostradą – greičiausiai ieškos apvažiavimo. Pasielgėme lygiai taip pat ir gerai padarėme, nes visas kelias kairėn buvo užtvertas gaisrininkų ir greitosios pagalbos mašinų.
Brangaus mersedeso sedano visas priekis buvo virtęs metalo atplaišomis, salone išsiskleidusios oro pagalvės. Skubėtojas susidūrė su vilkiku, prieš tai arba po to sumaldamas visą eilę kelio atitvarų. Žodžiu, vaizdelis ne iš maloniausių.
Visgi visai nesistebiu, kodėl taip nutinka. Ir Lietuvoje, kai persirikiuoji į antrą juostą, ruošdamasis lenkti vieną ar kelis vilkikus, iš galo staiga kaip kulka atlekia koks nors skubajobas (aš taip juos vadinu) ir greičiui esant apie 110-120, prisiploja prie tavo galo metro-dviejų atstumu, neleisdamas saugiai baigti lenkimo manevro. Tai yra potencialūs žudikai, kurie turėtų būti baudžiami itin griežtai. Jau vien dėl to, kad nuolatos viršija greitį. Tiesa, buvau labai nustebęs, kad autostradoje iki Varšuvos tokios lenkimo agresijos beveik nepatyriau. Gal jau ir čia keičiasi laikai? Be to, lenkiu visada įsitikinęs, kad joks lakstūnas iš galo man netrukdys ramiai baigti lenkimo veiksmo. Tikėkimės, mersedeso vairuotojas liko gyvas ir tai jam bus pamoka visam gyvenimui.
Į šalies centre esančią Lodzę, į trečiąjį pagal dydį Lenkijos miestą, kuriame susikerta daug geležinkelio linijų ir veikia tarptautinis oro uostas, mes nesuksime, o už tai mums mūsų nervai tikrai padėkos. Visai šalia greitkelio nesunkiai radome antrąją nakvynės vietą. Ji kažkuo man priminė Latviją, kai pernai atostogavome Jūrmalos apskrityje.
Apsimėtę daiktus ir įsikūrę, iš karto patraukėme į šalia kelio veikiančius grilio namus „Scarabeus“. Reikėjo pasisotinti ir atgauti jėgas. Lūkesčiai buvo menki, tikrai nesitikėjome kokių nors ypatingų patiekalų. Labai nemėgstu fotografuoti lėkščių ir jas kur nors viešinti, tačiau šį kartą nusižengsiu šiai savo nuostatai.
Troškinta lašiša, vištienos salotos ir pica vaikams virto per lėkščių kraštus, viskas paruošta itin skaniai, nepersūdyta, kaip dažniausiai mėgsta daryti 90 procentų visokių maitinimo įstaigų. Jei kada būsite netoli Lodzės, drąsiai užsukite!
Greta sėdėjęs pusamžis lenkas taip nuolat spoksojo į mus, tarsi sovietmečio gūdumoje Vilniuje būtų išvydęs juodaodžius.
Maloniai aptarnavusiai grilio namų darbuotojai pasakėme do widzenia ir grįžome į už kelių šimtų metrų esančią nakvynės vietą.
Sakydamas do widzenia tikrai netikėjau, kad kada nors dar pasimatysime, bet apie 20 val. bėgte nulėkiau į „Scarabeus“. Pasirodo, ant kabyklos palikau savo mėgstamą skrybėlę! Jos niekas nepaėmė, nes ji taip natūraliai įsikomponavo interjere, jog niekas, net patys darbuotojai, neabejojo, kad tai ir yra interjero detalė.
„Šliapa, šliapa!“, – išdrožiau tai pačiai darbuotojai, vos įlėkęs pro duris, nors, vargu, ar ji suprato, nes lenkiškai skrybėlė yra kapelusz. Ji nusijuokė, o aš apsidžiaugiau atgavęs mėgstamą skrybėlę.
Su panašaus amžiaus vaikais čia atvyko šeima iš Čekijos, o ryte kieme pastebėjome ir automobilį su lenkiškais numeriais (galbūt šeimininkų). Mūsų kelias dabar drieksis į Čekiją, į Brno.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą