Kelionės į Bavariją dienoraščiai (1). Vaiduoklių namas Lenkijoje ir kažkoks laimės jausmas

2025 m. birželio 28 d., šeštadienis

Vakar, penktadienį, už nugarų palikę lietumi jau antrą mėnesį iš eilės ašarojančią Lietuvą, po daugiau nei pusmetį trukusių milžiniškų išbandymų šeimoje – po ilgų Juditos mėnesių ligoninėse, jai taikytų elektrošokų, kai sunku buvo patikėti, kad kada nors dar keliausime, nors vis tiek po truputį nuo rudens taupiau šiai kelionei – pagaliau patraukėme Vokietijos link. Po galais, mes to nusipelnėme!

Vokietija yra šalis, kurioje dar nesu buvęs (Judita taip pat), tik kažkada autobusu kirtęs kiaurai, nes taip reikėjo, bet čia nesiskaito. Tiesa, dukra Dorotėja, kuriai rugpjūtį jau sukaks 15 metų, pernai su vokiečių kalbos mokytoja su klase lankėsi Berlyne.

Kartu keliauja ir sūnus Elijas, kuris ką tik baigė mokyklą, 12-tą klasę, dabar laukia egzaminų rezultatų, laikosi vairavimo teises ir dar nė neįsivaizduoja, kuria kryptimi pasuks gyvenime. 

Pagal galimybes vaikai po Lietuvą ir ne tik drauge su mumis keliauja nuo mažų dienų, kone nuo kūdikystės. Daug ko, aišku, neprisimins, o kai kas giliai įsirėš atmintyje, nė neabejoju tuo, nes šie potyriai yra neįkainojamas turtas.

Kadangi į vieną pusę reikia sukarti apie 1500 kilometrų, o mūsų išties ekonomiška degalų atžvilgiu Toyota Avensis Verso jau yra 20-ties metų senjorė, tai ją serviso meistrai prieš kelionę atidžiai patikrino, sureguliavo gyvybinių skysčių lygius ir tarė: atlaikys! Papildomai norėdamas apsidrausti, pakeičiau visas keturias padangas, kad ilgame kelyje būtume stabilesni.

Kol kas nepaminėjau konkretaus kelionės tikslo – vykstame į Rūpoldingą (vok. Ruhpolding), į vietovę pietų Vokietijoje, Bavarijos žemėje, Traunšteino apskrityje, Alpėse prie sienos su Austrija. Rūpoldingas... Keistas pavadinimas, ilgai truko, kol įsiminiau. Nuo čia netoli Miunchenas, bet dar arčiau, kone ranka pasiekiamas Zalcburgas (Austrija), kuriame 1756 metais tuometinėje Šventosios Romos imperijos teritorijoje gimė Volfgangas Amadėjus Mocartas. Manau, tikrai nuo Rūpoldingo pavažiuosime tuos 48 kilometrus, kad apsilankytume tokioje ypatingoje vietoje.

Galvoje dar sukasi vienas planas-chuliganas, bet apie jį kol kas neminėsiu. Geriau keliais žodžiais užsiminsiu apie vakarykštę, pirmąją kelionės dieną.

Kažkur ties Aukštadvariu palei plentą bizeno uodegą pabrukusi permirkusi lapė, Marijampolės degalinė buvo pilna čigonų (reikia sakyti romų, tačiau pirmasis žodis man tarsi labiau atspindi klajoklišką sielą), o įvažiuojant į Lenkiją mus pasitiko šiokia tokia krovininių bei lengvųjų automobilių spūstis – keliai čia vis dar remontuojami ir vis tampa puikesni. Ir, žinoma, kaipgi be lietaus – valytuvai vos spėjo į šalis sklaidyti žliumbiančio dangaus išskyras.

Šį kartą nusprendėme pernelyg neskubėti ir kaip blynų tešla keptuvėje pasklidusią Lenkiją įveikti kelis kartus sustodami nakvoti. Ne taip, kai 2017 metais grįžtant iš Kroatijos nuo pat Slovakijos į Lietuvą beveik nesustodamas myniau daugiau nei 1100 kilometrų, o po to pažadėjau, kad daugiau nė už ką gyvenime taip nedarysiu.

Pirmai dienai užteks maždaug 350 kilometrų. Sustojome dar neprivažiavę Varšuvos, nedideliame miestuke, kuris vadinasi Lomža. Lomžoje gyvena apie 62 tūkstančiai žmonių, kažkiek šunų ir kačių atitinkamai, ir jie visi čia kruta 125 metrai virš jūros lygio.

Šiame miestuke galima aptikti ir rašytojų iš Lietuvos pėdsakų: 1836-aisiais paskutinius gyvenimo metus čia praleido lenkiškai rašęs romantizmo laikų lietuvių prozininkas ir dramaturgas Feliksas Bernatovičius, o 1871 metais po tremties Rusijoje Lomžoje apsigyveno žinomas Užnemunės rašytojas ir švietėjas, Romos katalikų dvasininkas Antanas Tatarė.

Miestukas kaip miestukas, o Chat GPT mus gerokai apmovė, tad teko truputį pasiblaškyti, kol veikiančioje kavinėje radome karštų pietų po ne taip ilgai trukusios kelionės.

Papietavę patraukėme į pirmąją nakvynės vietą, esančią Lomžos pakraštyje, į gatvę simboliniu pavadinimu Spokojna.

Įriedėję į kiemą paskambinome šeimininkei ir paprašėme, kad mus įleistų į namą, kuris yra labai didelis, bet, panašu, jame būsime vieni. Šeimininkė pasakė, kad palauktume sekundę, kol atvyks jos asistentas.

Kažkur visai greta už krūmų prunkštė arklys, kiek tolėliau gageno žąsys, giedojo gaidžiai, mėšlo dvokas rietė nosis. Atsidūrėme gyvenvietėje, kuri yra labai panaši į kaimą. Akis glostė tolumoje atsiveriantys horizontai.

Su rudu šunėku išdygęs asistentas nuolat laikė telefoną prispaudęs prie dešinės ausies, tarsi atleidus jį ant žemės nukristų ir telefonas, ir ausis. Kai manydavai, kad jis kažką sako savo telefoniniam pašnekovui, iš tikrųjų tie žodžiai itin laužyta anglų kalba būdavo skirti tau. Neklauskite manęs, kokia buvo jo lytis, nes ne iš karto galėčiau pasakyti: smalos juodumo plaukai kone iki strėnų, raudonai padažytos lūpos, perkaręs, įsisukęs į keistą tamsią skrandą, nuo riešo beveik iki alkūnės apibintuota ranka, lyg ką tik būtų persipjovęs venas ir atvykęs paduoti mums raktus.

Žemu vyrišku balsu išbubenęs būtiną informaciją, su prie ausies prilipusiu telefonu pradingo už plačių namo vartų. Paskui jį išsinešdino ir rudasis šunėkas, kuris mus, kaip karvė ant ledo šlitinėdamas stačiais trobos laiptais, bandė palydėti iki kambario antrame aukšte.

Vos tik jiems pradingus, kieme iš kaimynystės pasirodė juodai baltas peralkęs katinėlis su pagedusia kaire akute. Pasikviečiau jį į milžinišką namą, kuriame į tave nuolat erzinančiai sukiojasi vaizdo kameros ir kurio vidus primena meksikietiškus serialus, kur aktoriai pirmyn atgal laipioja prašmatiniais laiptais.

Katinėlis buvo toks išbadėjęs, kad nuo virtuvės grindų beveik nekramtęs prarijo pusę pusfabrikačio kepsnio ir dar rūkytos dešrelės galiuką – tinkamesnio maisto neturėjau po ranka. Pamaitinai, tai duok jam ir vardą – pavadinau žalmargį Lomžeku (miesto garbei). „Chodž tutaj, Lomžek!“ – bandžiau apsimesti, kad moku lenkiškai, o Lomžekas nuo šiol ir sekioja paskui mus.

Gretimo namo prieigose trainiojasi kažkokie keisti vietnamiečiai-nevietnamiečiai pragertomis akimis, džiausto rūbus, kojines ir kitokius apatinius, praeidami pro šalį įsispitrina pro langą į mus, tarsi pusmetį ar metus nebūtų matę žmonių.

Lomžekas vis grįžta pas tuos vietnamiečius-nevietnamiečius į terasą, tad gali daryti prielaidą, kad jie yra jo nešeriantys šeimininkai. Pasirodo dar ir rainas katinas (Rainek), o paskui ir dar vienas, auksaplaukis. Bet Lomžekas įsimyli mus ir jau drąsiai pro praviras namo duris veržiasi virtuvėn.

Vėliau aplamdytu furgonėliu atvyksta ir pati šeimininkė. Pasirodo, ji yra keistos būtybės su perpjautomis venomis mama. Maloni moteriškė, tik vis stebisi, kodėl jos sūnelis dorai mums nieko neišaiškino: kaip pasijungti wi-fi, kaip patekti į vidinį namo kiemą ir kt. 

Rytoj čia atvyks daugiau svečių, tad jai reikia sutvarkyti „meksikietiškos“ vilos kambarius. Mums pasisekė – šiąnakt mes vieninteliai vaiduoklių namo šeimininkai! Moteris sako, kad apylinkėje kažkur dar nuomojanti patalpas ir nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams.

Ji išvyksta beveik temstant, o dabar belieka laukti tikrų vaiduoklių, nes jų čia kažkur turbūt jau esama – skersvėjai nuolat barškina kambarių duris.

Judita badmintono bobutę užšveitė ant vidinio kiemo terasos stogo, jos iš ten nukrapštyti nepavyko. Bekrapštant pagaliu, bobutė papuolė į skardinį lietaus nutekėjimo griovelį. Atsarginės neturime.

Viskas aplinkui gan apleista, nors iš vidinio kiemo veriasi puikus vaizdas: kiek žemiau telkšo tvenkinys, lyg dvare taką supa aukštos tujos.

Krepšinio lenta tokia permatoma, kad jos visai nesimato?

Lomžekas taip įsijautė, kad ėmė skraidyti – akimirksniu užlėkė ant medinių sūpynių konstrukcijos viršaus ir pradėjo demonstartyviai į medį galąsti nagus. Paskui stačia galva puolė žemyn, kaip šašlykas pasivartė ant žolės ir išpūtęs uodegą pradingo krūmuose.

„Jį apėmęs kažkoks laimės jausmas“, – pastebėjo sūnus Elijas.

Nušniokštus vasariškam lietui, pievas nekukliai apsižergė padykusi vaivorykštė. O po lietaus saulė vaiduoklių namo miegamojo lange prieš sapną išdėliojo štai tokį vitražą.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

N.L.