Kelionės į Bavariją dienoraščiai (3). Pasivyta vasara ir trumpas atokvėpis Čekijoje

2025 m. birželio 30 d., pirmadienis

Kad pagaliau pasivijome tikrą vasarą, buvo galima suprasti iš to, kokia kaitra tvoskė į veidus, išlipus iš automobilio degalinėje kažkur pakeliui į Katovicus. Vis labiau traukiant į pietus, po laipsnį kitą temperatūra vis kilo, kol galiausiai užkopė iki +30 +32 laipsnių.

Trijų juostų automagistrale nejučia atšvilpėme iki pat Čekijos pasienio, užnugaryje palikdami sekmadienio maldose paskendusią Lenkiją. Lygumas ėmė keisti kalvoti kraštovaizdžiai, jų spalvų žaismė – turbūt mūsų akys palaipsniui pratinamos prie tikrų kalnų.

Pirmą kartą kelionės metu nusukau ne ten, kur vedė navigacija, o šis nuokrypis lėmė tai, kad netyčia įgyvendinome misiją „Badmintono bobutė“.

Čekijoje įsukę į Olomouco pakraštį, aptikome „Dechatlon“ parduotuvę ir visokiais lidlais aplipusį prekybos centrų rezginį. Parduotuvėje akimirksniu pasijunti vargšu, nes čia kone viskas kainuoja tūkstančius. Antroji iš eilės kertamoji šalis, kuri pasiliko nacionalinę valiutą (Čekijos kronas).

Net nežinau, kas labiau vargina: nuvairuoti 1000 kilometrų ar pusvalandį pasimalti po pergrūstus prekybos centrus ir susipykti su visais šeimos nariais, nes kai kurie, pasirodo, įsigudrino namie palikti galvos apdangalus, tad teko pasieškoti čia...

Į akis iš karto krenta kiek kitaip nei kaimyninėje Lenkijoje atrodantys žmonės. Ir švelniai turbūt būtų galima pasakyti, kad daugumos išvaizda keistoka, kažkas lyg kitaip nei, tarkime, Lietuvoje. Akimirką pasijunti kažkaip nejaukiai, o jau kitą – smalsu atsidurti tų žmonių kasdienybėje, kartais pričiupti jų susidomėjimo persmelktus žvilgsnius, kai nekreipdamas į nieką dėmesio kalbi lietuviškai.

Bet palikime nejaukiuosius priemiesčius (dėsnis: pagal priemiestį nespręsk apie miestą) ramybėje ir judėkime į trečiąją nakvynės vietą, į Brno pakraštį. O tasai pakraštys išties jaukus ir tonizuojantis.

Skoningai įrengtas kambarys, interjere vyrauja medis, pro langą akis džiugina kalvos.

Į baseinėlį krentančio vandens čiurlenimas karkartėmis susilieja su atriedančio traukinio bildėjimu. Sėdžiu ant kėdės ir „medžioju“ pirmyn-atgal lakstančius žydruosius čekiškus traukinukus.

Kitoje „Penzion Kera“ pusėje, autoserviso prieigose, pūpso štai toks eksponatas.

Iš pradžių pamaniau, kad tai mano vaikystėje ir Vilniaus gatvėmis riedėdavęs lenkiškasis „Polonezas“, kurį jau spėjo turbūt dauguma pamiršti, bet Chat GPT sako, jog čia – „Škoda 120“ modelis, kuris buvo gaminamas Čekoslovakijoje 1970-ųjų pabaigoje ir 1980-aisiais. Klasikinis galiniais ratais varomas automobilis su varikliu gale, būdingas Rytų Europos šalims tuo metu.

Vakare stalo žaidimai su šeima, su dukra – badmintonas... Naująja „bobute“ – kiti sako „musele“, nors mes vaikystėje niekada taip nevadindavome – išmušėme 144. Šio sezono rekordas, būdavo ir gerokai daugiau. Vadinasi, ne tik karšta, tačiau nebėra ir to Lietuvoje per visą gegužę ir birželį iki gyvo kaulo užknisusio vėjo.

Su Dievo pagalba beliko įveikti likusią kelionės iki tikslo atkarpą – apie 480 kilometrų. Jau esame netoli Austrijos, paskui per Zalcburgą riedėsime Bavarijos link.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

N.L.