2025 m. liepos 1 d., antradienis
Kaip ir kažkada vykdami į Kroatiją, ilgokai užstrigome Čekijos-Austrijos pasienyje. Panašu, kad šios šalys neturi padorios jungties, o vien tik besikemšantį vietinės reikšmės keliuką su viena eismo juosta į kiekvieną pusę. Kelios žiedinės sankryžėlės prieš pat pasienį paspringusios vilkikais ir kitokiomis transporto priemonėmis.
Pasų niekas niekur neprašo. Kai stabtelėjęs pasienio poste pasieniečio paklausiau, ar jau dabar reikia pirkti kelių vinjetę, man tik numojo ranka į Austriją: go, go! Neuždavinėk kvailų klausimų ir neužlaikyk eismo. Sėdėdami automobilio gale vaikai paskui tą vinjetę nupirko elektroniniu būdu. 10,00 eurų už dieną, kad netyčia paskui nenubauduotų. Rami galva.
Su vėjeliu skuodžiant pro vėjo malūnų parką, kur iš karto apima begalinės erdvės jausmas, pirmą kartą man kažkas paskambino iš Lietuvos. Tai buvo „Kūrybinės kančios partijos“ steigėjas Vilius, su kuriuo kartą per dešimt metų žvejojame Lietuvoje. Aš, aišku, jį iš karto pasiunčiau labai toli, nes dabar gi esu Austrijoje, o jis pasakė, kad tai įdomu. Žiūrėsim.
Jei nebūtum sočiai įsipylęs degalų, tai būtų tavo problemos, nes labai ilgai dešinėje pusėje neišvydome jokios degalinės, vien kairėje, tarsi degalinės Austrijoje būtų kairių pažiūrų.
Ties Viena, šokinėdami iš vieno greitkelio į kitą, nusukome dešinėn ir patekome į kelią, kuriuo niekada dar nevažiavome. Pranėrėme kelis įspūdingus kilometrinius tunelius, kuriuos Judita palygino su depresija sergančių žmonių tuneliniu mąstymu. Bet šviesą tunelių gale galiausiai išvydome!
Išnirus iš tunelių, iš abiejų pusių ėmė supti kalnuotos panoramos, akis traukė saulės žaismė žaliuojančiuose slėniuose. Dorotėja labai stebėjosi, kiek daug aplinkui medžių ir svarstė, kad čia turėtų būti švarus oras.
Kalnai yra klastingi apgavikai, nes vos tik nuo aukštesnio autobano taško išvysti jų keteras, dar nespėjęs nusileisti suvoki, jog jie išsilakstė kažkur į šalis, lyg katino išsigandusios pelės.
Turbūt niekada gyvenime trijų eismo juostų autobane nesu aplenkęs tiek vilkikų, kiek jų aplenkiau švilpdamas Zalcburgo kryptimi! Kartais erzina tai, kad antra juosta jie bando lenkti vienas kitą, tačiau dėl vilkikuose įdiegtų greičio ribotuvų tai nelabai pavyksta. Tada tu šauni į trečiąją juostą, o jie lieka susilyginę vienas su kitu taip, tarsi norėtų pasikalbėti pro pravertus langus. Bendrai paėmus, iki šiol dar nepatyriau tos bukos lietuviškos agresijos iš galo, kai lenki, net jei kartais lėkdamas trečiąja juosta 130 kilometrų per valandą greičiu akimirksnį uždelsti sugrįžti į antrąją, kad praleistumei atsivejančius.
Lietuvoje pacukai tuojau pat ima mirksėti ilgosiomis šviesomis. Dabar jau to gal kiek mažiau, bet tokių potencialių atstumo nesilaikančių žudikų dar apstu. Jie net vienas kitą stumia iš kelio. Primatai gonna primat. Tiek to, per daug apie tai čia užsipliurpiau. Šviesiai nusiteikę varom toliau.
Jei ne veikiantis senutėlės tojotos kondicionierius, kuris vis paūžia, tačiau jame kažin kodėl niekada (gal jau ketverius metus) nesibaigia freonas, jau seniai būtume tapę virtais kiaušiniais, nes už langų +32 +33. Girdėjome, Pietų Europą užplūdo sunkiai ištveriama karščio banga – Italijoje termometrų stulpeliai šoka ir iki +46.
Pagaliau stabtelėjome degalinėje pramankštinti kaulus, bet kavos joje nepirkome, nes, kiek pamename, austrai nesikuklina už kavos skonio vandenį plėšti ir 5 eurus. Visokiausių makdonaldų dažniausiai vengiu, o vaikai jais tai jau labai apsidžiaugia, tad artėjant prie Zalcburgo teko sustoti.
Bandant pateikti užsakymą savitarnos ekrane, pripuolė darbuotoja ir neatsiprašinėdama ėmė keisti kasos kvitų popierių. Kažką burbtelėjo vokiškai. Mes, aišku, nieko nesupratome. Sūnus inerciškai mestelėjo „English?“ ir, atrodė, iš karto tapo austrų tautos priešu. Nepatenkinta darbuotoja purtydama galvą spruko į savo rutiną.
Sūnus pats jau kelerius metus, nuo tada, kai jam dar ir 17-os nebuvo, dirba Vilniaus „McDonald’s“ ir sako, kad visada maloniai angliškai, jei prireikia, aptarnauja lankytojus. Manęs tasai jų nekalbėjimas kitomis kalbomis visai nestebina, kadangi esu su tuo susidūręs. Judita klausia, ar jie nesimoko anglų kalbos mokyklose, nes jai keista, kad jaunoji karta tokia nelanksti šiais globaliais laikais. Mokytis tai mokosi, tačiau dažnai pasenusiais metodais, tasai dalykas jiems nereikšmingas, netenka laužyti liežuvių angliškai, nes kone visa, net ir moderniausia, medija čia įsigalėjusi vokiečių kalba, todėl labai viskas patogu.
Panašiai kaip ir angliakalbiai nesiveržia iš komforto zonos – gi visi pasaulyje supranta jų kalbą! O dar prisideda psichologinis aspektas: austrams, vokiečiams neretai būdingas perfekcionizmas, jie nedrįsta kalbėti kita kalba, jei jaučia, jog negali to daryti tobulai. Užsiblokuoja, net jei ir turi žinių bagažą.
„Bet vis tiek, kas čia per šalis, jei net savo kalbos neturi!“, – toliau nuoširdžiai šypsodamasi stebisi Judita. „Sukurkime jiems austrų kalbą ir brangiai parduokime!“ – pasiūliau neapsikentęs. O mes, lietuviai, esame be galo turtingi – turime šitokią gražią ir seną kalbą!
Beje, keliaudamas po Europą savo kailiu pajunti, kad me jau tikrai prisivijome civilizuotas, klestinčias šalis. Ir štai čia istoriškai kyla milžiniškas pavojus – kai tik Lietuva ima grįžti į normalų gyvenimą, iš karto idygsta apdriskęs ruskis ir bando ją tempti atgal, mėgina nudergti viską pagal savo supratimo lygį. Istorinės tendencijos. Reikia būti itin budriems, nes ktą kartą gali neužtekti ir 50-ties metų atsitiesti. Gal jūs, barbarai, atsigimę okupantai, jau pasilikite sau savo drumstą kultūrą, gulbių ežerus, dostojevskius, religiją ir kitokį girtą dvasingumą, mes tikrai išgyvensime be viso šito!
Prieš pat Zalcburgą kairėje pusėje išvydome įstabaus grožio kalnų apsuptą žalsvai žydrą ežerą.
Vairuodamas nelabai gali pasižvalgyti į šalis, bet į Mocarto gimtinę bandysime užsukti kiek vėliau. Dabar gi Bavarijos keliais atriedame į savo penkių nakvynių atostogų vietą. Mes jau Vokietijoje!
Įvažiavus į Rūpoldingą apima begalinis jaukumo jausmas – čia norisi būti. Nesibaigiančios autostrados akimoju pasilieka kažkur giliai užmarštyje.
Mus pasitinka angliškai kuo puikiausiai kalbanti namų šeimininkė, kuri trečiajame aukšte, erdvioje palėpėje, aprodo skoningai, meniškai įrengtas patalpas. Iš visų pusių pro langus ir stoglangius veriasi kalnų vaizdai.
Šeimininkės vyras yra visą pasaulį išmaišęs dokumentinių filmų kūrėjas Thomas Junkeris. Jo atvaizdų čia galima pastebėti ant tojotos visureigio langų, iškaboje prie didelio namo ir kitur. Interjere – jo nuotraukos iš Indijos ir kitų tolimų kraštų. Abu labai malonūs ir paslaugūs, išsilavinę.
Thomas, vos pastebėjęs, kad sodelyje man pritrūksta kėdės atsikvėpti po ilgos kelionės, iš karto ją atneša. 2022 metais abu lankėsi Vilniuje. „Štai už to kalno jau yra Austrija“, – pirštu beda Junkeris, – „Iš ten kilusi mano žmona. Tad iš čia, kur dabar gyvename, ji gali žiūrėti į savo namus!“
Šeimininkė mums paruošė atspausdintus lapus su QR kodais, bilietus, kurie suteikia galimybę Rūpoldingo apylinkėse nemokamai naudotis tam tikromis paslaugomis: pasiplaukioti lauko baseine, keltuvais pakilti į kalnus ir kt.
„Po penkių dienų patikrinsiu, ar viskuo pasinaudojote“ – juokiasi ji. Galbūt čia bus galima išsinuomoti dviračius. Žodžiu, bus ką veikti. O dabar pavaikštinėkime po jaukųjų Rūpoldingą, nes ir taip daug prišnekėta.
Tiesa, esu buvęs kalnuotose vietovėse, Graikijos Spartoje, šen bei ten Italijoje, Kroatijoje, tačiau tai, ką matome čia, toms vietoms nė kiek nenusileidžia.
O vakare, iškišęs galvą pro virtuvėlės stoglangį, mąsliai stebėjau, kaip vis keičiasi besileidžiančios saulės nutvieksti kalnai, svirpiant žiogams ar tai cikadoms, čiurlenant upeliukui, prie kurio vis prunkščia besiganantys žirgeliai, vis nuaidint bažnyčios varpams, tolumoje papėdėmis pradundant traukiniui, o slėniuose vis įsižiebiant namų žiburėliams. Labanakt.
O čia trumpas vaizdo įrašas, kai saulė beik nusileido – bažnyčių varpai Rūpoldinge ir svirpliai:
Dar šiek tiek nuotraukų:
P.S. Prabudęs naktį pro stoglangį žvelgiau į virš Bavarijos Chiemgau Alpių pakibusias žvaigždes.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą