2025 m. liepos 5 d., šeštadienis
Kiek kitokia chronologine tvarka nei įprastai aprašysiu vakarykštę dieną – nuo vakaro atgal į rytą. Tiek, kiek spėsiu, nes baigsiu jau turbūt Zakopanėje, Lenkijoje.
Plano chuligano atsisakėme – apie jį su vaikais nė Juditai nebuvome užsiminę. Paslapčia svarsčiau aplankyti dar vieną šalį, jei jau sąlyginai netoli nuo jos esame – Šveicariją. Kokias nors Davoso apylinkes ar panašiai.
Tačiau šios minties išmetimą iš galvos lėmė tokios priežastys: 1) dar būtume tolę nuo Lietuvos, tad grįžti būtų sudėtingiau; 2) kelių dienų nelabai būtų pakakę patyrinėti šalį; 3) nuvažiuoti bet kur, vien kad nuvažiuotumei – kvailoka mintis, nes tuomet nebūtinai išvystume ką nors įspūdingiau, nei jau čia patyrėme Bavarijoje, įspūdžių bagažinės jau perpildytos, o energija jiems išsekusi; 4) galiausiai šiuo laikotarpiu tenai subjūra orai: daug lietaus, temperatūra krenta net iki +14 laipsnių.
Svarstėme kelis grįžimo Lietuvon variantus, kad nereikėtų nuobodžiai trinti tą patį maršrutą, kuriuo atvykome: 1) apie 400 kilometrų važiuoti iki Prahos ir vaikams parodyti šį nuostabų miestą, kuriame su Judita lankėmės 2009 metais, o likusius maždaug 1100 kilometrų per Čekiją ir Lenkiją protingai išdalinti, kad nepervargtume; 2) pirmąją kelionės iš Rūpoldingo dieną varyti net 750 kilometrų ir, kirtus Austriją bei Slovakiją, vakare atsidurti kalnuotoje Lenkijos dalyje – savo akimis pamatyti Zakopanę, o tuomet jau iki Lietuvos beliktų apie 800 kilometrų, kuriuos pernelyg neskubėdami įveiktume per kelias dienas. Šis variantas ir laimėjo.
Judita per booking.com sistemą užsakė visai nebrangius apartamentus Zakopanėje, kur pailsėsim kelias dienas, taip dar truputį prasitęsdami atostogas. Ir puikius orus dar pagriebsime, ir apartamentams priklausančioje burbulinėje vonioje pasipliuškensime, į sauną užsuksime, į Zakopanės kalnus paspoksosime.
Dabar jau kaupiuosi ilgam vairavimui, o kol dar gurkšnoju kavą jaukiuosiuose Rūpoldingo atostogų namuose, atvirkštine tvarka truputį papasakosiu apie vakarykštę dieną.
Ogi ją vainikavo nuostabus kyšojimas ant stogo su puikiu bavarišku Oktoberfest alumi ir su Mocartu ausinėse.
Visa tai čia taip natūraliai dera, kad nebėra ką ir bepridurti. Atrodo, kad net ir virš ausų pralekiantys paukštukai, ir prie upelio besiganančių žirgų uodegos, ir banguotos kalnų keteros lingavo į taktą šiuose kraštuose gimusio Mocarto 40-tajai simfonijai G Minor.
Taip simboliškai eidamas miegoti ir uždarydamas stoglangį atsisveikinau su šitaip mus apdovanojusiu Bavarijos kraštu.
Prieš mano tradicija jau tapusį vakarinį rymojimą ant stogo dar spėjome apsilankyti maždaug už 24 kilometrų esančiame kitame Bavarijos bažnytkaimyje Reit im Winkl. Judita buvo kiek numigusi, tad vos nesugundė mūsų nulėkti apie 120 kilometrų iki Miuncheno. Bet, ačiū Dievui, šios minties atsisakėme, nors jau buvau į navigaciją įvedęs tikslą, tačiau navigacija keistai pasielgė – apsuko mus ratu aplink šią gyvenvietę, todėl, neatsispyrę jos kerams, išlipome pasivaikštinėti.
Miunchene būtume papuolę į penktadieninius vakarinius kamščius, ir ką tu ten spėtum išvysti per kelias valandas, o kur dar iš viso numinti 300 kilometrų prieš laukiančią ilgą kelionę Lietuvon. Kad juos kur, tuos didmiesčius, verčiau ramiai pakulniuokime po Reit im Winkl.
O dabar apie rytą. Kadangi naktį nulijo, ryte kalnai užsirūkė rūku ir atrodė šitaip apsipypkiavę.
Kaip ir patarė svetingoji namų šeimininkė Aleksandra, papusryčiavę nusprendėme išbandyti apsirūkiusius kalnus, tad patraukėme į juos. Šį kartą kilsime ne stikline dėže, o slidininkų keltuvais. Už keliolikos kilometrų į kairę nuo mūsų laikinųjų namų yra tokia vieta.
Priekyje jau kyla mūsų vaikai, mes – iš paskos.
Žmonių išties nedaug, turbūt daugumą atbaidė lietus ir kilęs rūkas, kuris, tikėtina, nuo kalno viršūnės neleis pasimėgauti panoramomis. Beveik visi keltuvai tušti, vos viena kita senstelėjusių vokiečių porelė kyla viršun.
Jei kas nors paniškai bijo aukščio, tai tokios pramogos reikėtų vengti, nes į apačią žvilgtelėti kartais būna šiurpoka. Atrodo, kad visos eglių viršūnės susimokiusios tyrinėja tavo padus.
Vienas kitas lietaus lašelis ir svaiginanti Alpių gaiva. Vietomis tarsi patenkame į debesis. Ežiukų šeima rūke.
Maždaug pusantro kilometro aukštyje oras švarut švarutėlis. Mus pasitinka iš kavinės sklindantys viliojantys kvapai, juodas šunėkas, smailiagalvės eglės, rūkas, malkos ir galvijų išmatos šalia kelio.
Leidžiantis atgal, damų ekipažas įsitaisė priekyje.
Leistis man buvo smagiau nei kilti, nes išnirus iš rūko atsivėrė Rūpoldingo apylinkių krašteliai.
O jau grįždami automobiliu į Rūpoldingą sustojome pasilabinti su tokiais Alpių galvijais.
Nei rago, nei uodegos!
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą