2025 m. liepos 4 d., penktadienis
Kol vaikai dar miegojo, su Judita nusprendėme pasprukti pasiblaškyti po Rūpoldingą. Vietoje įprastinio mano rytinio rašymo ir skaitymo.
Namo, kuriame gyvename išorė.
Degalinė, kurioje Judita įsigudrino nusipirkti tikros Lavazza kavos, kurios nusprendžiau paragauti ir aš. Gal kiek kartoka, bet tikrai neprasta.
Visi krūmai apylinkėje apsitraukę štai tokiais voratinkliais.
Tarsi bavariški vorai pasiruošė vasaros šventei ir pasitiesė baltąsias staltieses.
Degalinės kavą išgėrėme dar neatsidariusios sušinės prieigose, pasinaudoję jų lauko staliuku. Žmonių kažin kodėl visai sumažėjo.
O čia toks įspūdingas namas.
Netoli jo Judita pastebėjo jau dirbančią vaistinę. Jai reikėjo vieno širdies darbą reguliuojančio vaisto, kurio tiekimas Lietuvoje jau seniai sutrikęs ir jo nė su žiburiu niekur neįmanoma rasti. Sužibo viltis pamėginti laimę čia, Vokietijoje. Ir ką jūs manote, turi! Galvojome, kad pagyvenęs vaistininkas tikrai nekalbės angliškai ir visiškai apsirikome – išsilavinęs, tad kalba kuo puikiausiai. Deja, reikia recepto...
Tačiau vaistininkas pasirodė esąs nuoširdžiai sunerimęs, supratingas, norintis padėti, nes vaistas gan svarbus, o staigiai nutraukti jį vartoti negalima. Pasiūlė paieškoti elektroninio recepto. Judita prisijungė prie lietuviškojo e-sveikatos portalo ir elektroninį receptą pavyko surasti. Kadangi mes iš Europos Sąjungos, senasis gerasis vaistininkas vos užmetė akį į tą receptą Juditos telefone ir pardavė pakuotę nemirktelėjęs. Iš vaistinės Judita išėjo su plačia šypsena. Netoli vaistinės dunkso štai tokia biblioteka.
O bažnyčia – ant kalniuko, nuo kurio veriasi kone visa Rūpoldingo apylinkė.
Kiek kairiau – koplytėlė.
Joje Kristus ir metalinė (!) knyga.
Čia turbūt paminėtos iš šių vietų kilusios Antrojo pasaulinio karo aukos, kurios dingo be žinios.
O čia, greičiausiai, žuvusieji per Pirmąjį pasaulinį karą.
Bažnyčioje vėsu ir gera, nes lauke vis dar pliekia iki 30 laipsnių karštis.
Puošnusis barokas, įspūdingos freskos, nors tie visi auksiniai apvadai bent jau man kuria pigumo, o ne iškilumo įspūdį.
Vėliau mūsų laikinųjų namų Rūpoldinge šeimininkė sakė, kad jai ši bažnyčia yra viena gražiausių pasaulyje. Tai, žinoma, subjektyvu. Gal ji Italijoje nesilankė?
Bažnyčioje buvome vieninteliai, tik pastorius kruopščiai laistė gėles, karkartėmis pradingdamas sumušti bažnyčios varpą.
Nežinau, ar kada nors esu regėjęs jaukesnes kapinaites.
Kalnų ramybėje ilsisi Amžinybėn iškeliavę Rūpoldingo apylinkių gyventojai. Iš nuotraukų kapavietėse žvelgia šviesūs veidai. Čia nepajusi to lietuviškojo kapinių daržininkystės ir neskoningų paminklų šleifo.
O aplinkui vaizdai tartum iš spalvingųjų Bavarijos atvirukų.
Atgijusi raitelės dvasia.
Kone visi sutikti vokiečiai sveikinasi. Nesijaučia jokio atšiaurumo, tai pamalonina dūšią. O vienuolė ilsisi.
Judita rado net ir psichoterapijos kabinetą.
Kelionėje jai gerokai lengviau, pati kelionė yra kaip psichoterapija, leidžianti bent trumpam pasprukti iš vidinio tunelio.
Žavingieji Rūpoldingo namai.
Vakarop jau ir su vaikais patraukėme prasiblaškyti. Tojota tegul ilsisi, nes jos netrukus lauks ilga kelionė namolio.
Išbandėme kalnų rogutes.
Sėdintį rogutėse užkelia tave į tą lapų tankmę – dalis trasos driekiasi miške – o po to daugiau nei kilometrą raizgydamasis leidiesi žemyn, kartais pasiekdamas išties šiurpinantį greitį, nors iš šalies stebint taip gal ir neatrodo.
Kai kurie vokiečiai vis dar myli kokybiškus, ilgai tarnaujančius daiktus.
Dangus ėmė vis labiau niaukstytis, kalnuose pirštu grūmojo griaustinis. Į tai visai nekreipdami dėmesio kalnų upelyje plaukiojo sprindžio dydžio žuveliokai.
Patraukėme ieškoti maisto prekių parduotuvės, o grįždami per tvarkingąsias vokiečių gyvenvietes į veidus gavome ir pirmąją porciją vasaros lietaus.
Ir kaip su visais tešmenimis nenusirita ant namų stogų tos aukštai kalvose besiganančios karvės?
Tas ilgas kelias namo, pliaupiant Bavarijos lietui.
Namų šeimininkai kelias dienas buvo kažkur išvykę, tad mes pasijutome esą vieninteliai vokiškos rezidencijos valdovai.
Grįžusi paslaugiausioji ir geranoriškiausioji pasaulyje namų šeimininkė patarė, ką dar galėtume aplankyti rytoj, paskutiniąją viešnagės Rūpoldinge dieną.
Pagaliau atkeliauja gaiva. Lietaus mums dar gali tekti paragauti, o vakare – stalo žaidimai.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą