2018 m. liepos 16 d., pirmadienis

Bulgarijos dienoraščiai (1). Basanavičiaus pėdomis siaubūno Kirkorovo tėvynėje

2018 m. liepos 16 d., pirmadienis


Pasibaigus ilgam teatro sezonui, keliame sparnus atostogoms. Kur? Šį kartą… Bulgarijon. Ir tai visai ne pokštas! Lygiai prieš metus senu automobiliu su vaikais, gitara, miegmaišiais ir palapinėmis nudardėjome iki Kroatijos ir atgal, o šiemet nusprendėme šiek tiek pataupyti laiko ir daugiau pasimėgauti pajūrio malonumais. Vykstame kelioms savaitėms. Lėktuvu!
Po apsilankymo pasakiško grožio Kroatijoje esame pasiruošę šiokiam tokiam kultūriniam šokui. Buvo daug nuogąstavimų, ar išskrisime laiku, nes visą mėnesį iki kelionės po kelis kartus per savaitę stipriai vėlavo arba būdavo atidedami „Small Planet“ skrydžiai. Mintyse vis skabėme nematomos ramunės žiedlapius: „Išskrisim, neišskrisim, išskrisim, neišskrisim, išskrisim, neišskri…“ Išskridome! Nė kiek nevėluodami, 14.05 val. iš VNO į Varną.
Atsisveikinome su tvankiu apsiniaukusiu Vilniumi, perskrodėme debesis, o dabar lėktuvas mėgaujasi saulės voniomis. Kelios valandos skrydžio ir mes jau būsime vietoje. Tiesa, teks susirasti transporto priemonę, kuri apie 80 kilometrų pavežėtų iki kurorto Sunny Beach (Burgaso kryptis). Iš ten dar reikės apie 15 kilometrų pavažiuoti iki nedidelio kurortinio miestuko Elenite, įsikūrusio Juodosios jūros pakrantėje. Beveik Elenytė. Iš pasakos…

Pilnas lėktuvas prikimštas vienos kelionių agentūros klientų, o mes kelionę organizavomės savarankiškai – atskirai pirkome skrydžio bilietus, atskirai rezervavomės apartamentus. Ką žinome apie Bulgariją? Turbūt beveik nieko. Na, nebent tai, kad reikšdami pritarimą bulgarai sukioja galvą į šonus, o norėdami pasakyti, kad su kažkuo nesutinka, linksi galvą aukštyn žemyn. Vis kitaip nei dauguma šio pasaulio žmonių! Beje, Jonas Basanavičius gyveno Varnoje. Tiesa, dar siaubūnas Filipas Kirkorovas, mentalitetinės vatos pasididžiavimas, berods, yra gimęs Bulgarijoje.
Kadangi automobilio nuomotis neketiname, po šalį turbūt daug nesiblaškysime, bet Nesebarą ir Sozopolį pamatyti norėtume. Girdėjome, kad šios pajūrio vietos yra tikrieji Bulgarijos perlai. Nesebaras įtrauktas į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. Kol kas tiek minčių. Skrendame pirmyn!
Kai šalia tavęs yra žmogus, kuris ką nors gyvenime patiria pirmą kartą, tu tartum kartu su juo iš naujo išgyveni tą potyrį. Todėl ir man šis skrydis kartais atrodė lyg būtų pirmas – drauge su vaikais smalsiai žvelgiau pro iliuminatorius.
Aštuonerių Dorotėja prieš kelionę vis kalbėjo, kad bijos skristi, bet kuo labiau ji taip kalbėjo, tuo labiau laukė skrydžio. Pro oro uosto langus pamačiusi lėktuvą, negalėjo atsistebėti, koks jis didžiulis ir vis spirgėjo, spirgėjo, spirgėjo… Į lėktuvą patekome tiesiai iš oro uosto koridoriaus, trapas kažin kaip buvo sandariai sujungtas su pastatu. Ir tada Dorotėja paleido tikrų tikriausias dūdas. Vis klykė, kad bijo skristi, vis klausė, ar jau pakilome, nors keleiviai dar tik sėdosi į savo vietas.
Elijas tuo metu smalsiai žvalgėsi pro ovalųjį langelį. Skrydžio metu Dorotėja aprimo ir jautėsi visiškai patenkinta, tik leidžiantis labai išsigando ir garsiai šaukė: „Krentam, krentam, kas čia dabar, krentam!!!“ Mat panirus į debesis, atsirado šiokių tokių atskaitos taškų ir ji išsigando greičio pojūčio. O kai sparne atsivėrė sklendė, tai pamačiusi Dorotėja rėžė: „Tėti, žiūrėk, lėktuvo organai pasimatė!“.
Nutūpėmė labai švelniai ir minkštai. Po audringų šūksnių ir plojimų, stiuardesė pranešė, kad Varnoje yra +30 laipsnių, o šią žinią keleiviai sutiko itin palankiai. Išlindus į Varną, į veidus tvokstelėjo kaitruma.
Kadangi nežinojome, kaip keliausime iki Elenitės, nusprendėme Varnos oro uoste prieiti prie vienos kelionių agentūros stendo ir pasiteirauti apie galimybę pavažiuoti jų organizuojamu transportu. Tokia galimybė atsirado – agentūros darbuotojas kažkam paskambino, ir netrukus jau sėdėjome mikroautobuse, prieš tai lagaminus sumetę į prie jo prikabintos priekabos.
Vairuotojas – bulgaras, o gidas vaikinukas – lietuvis. Mane pasodino pačiame priekyje, tarp vairuotojo ir gido, vaikai su Judita sugūžėjo į mikroautobuso galą. Gidas per mikrofoną paaiškino bendrus dalykus: šiek tiek apie šalį, šiek tiek apie Bulgarijos kaimynes, šiek tiek apie tai, į kokius viešbučius pakeliui užsuksime išleisti keleivių. 60 procentų Bulgarijos teritorijos užima kalnai. Valiuta – levas, smulkieji pinigai – statinkos. Štai riedame ilgiausiu Varnos tiltu, kurio ilgis 3-4 kilometrai:
Vėliau su jaunuoju gidu truputį šnektelėjome. Jis čia atvyko gegužės pradžioje ir atlieka praktiką iki rugsėjo vidurio. Po to ketina su draugais išsinuomoti kemperį ir pasileisti savų atostogų po Europą. „Apsukti ratą“, – pasak jo. Šį tą, kiek galėjau, patariau dėl Kroatijos. Jaunasis gidas iš karto visus keleivius įspėjo, kad nuo Varnos iki Sunny Beach 100 kilometrų atstumą važiuosime apie dvi valandas – tokią trukmę lemia tai, kad kiekviena turistų grupelė nuvežama į jų užsakytus viešbučius, be to, šių kraštų (Bulgarijos, Kroatijos, Graikijos ir kt.) reljefas visuomet prailgina keliones – kalti serpantinai.
Pakelėse bulgarai parduoda įspūdingo dydžio pomidorus ir kitokias daržoves bei vaisius. Pravažiuojame ganėtinai aptriušusias vietoves. Nepaisant to, jog jos yra greta Juodosios jūros, pasilikti čionai nė už ką nenorėtume.
Maždaug po valandos kelionės stojame atsikvėpti pakelės stotelėje, kurioje galima nusipirkti gėrimų ir dar šio bei to. Imu kamantinėti dūmą užsitraukusį vairuotoją: „Kaip bulgariškai bus ačiū?“. „Merci!“, – atsako šis, ir aš nebesuprantu, ar jis juokauja, ar labai myli prancūzus. „Blogodoria“, – patikslina po akimirkos, gesindamas cigaretę.
Nepaisant to, kad gidas įspėjo, jog važiuosime ilgiau nei dvi valandas, atsiranda keletas agentūroje keliones užsisakiusių personų, maždaug 70-ies metų Kirkorovo gerbėjų, sovietinių fosilijų-bestijų, kurios drįsta jaunam praktiką atliekančiam gidui pareikšti, kad jų važiavimas jau tęsiasi ilgiau nei 2 valandos ir kad jos kantraute nekantrauja patekti į išsvajotąjį Obzorą. Skamba lygiai taip pat, kaip vienas šūdinas laikraštpalaikis, kažin kodėl iki šiol leidžiamas Lietuvoje. Kirkorovo gerbėjoms pritaria ir kur kas jaunesni keleiviai, visi maždaug vienodo mentaliteto – stačiokai, trykštantys stačiokišku turginiu humoru, pasipuošę lyg iš tinklų iškirptais berankoviais marškinėliais ir ant pečių tabaluojančiomis piderastkėmis. Visi jie kažkur vėluoja, kažkur nesuspės.
Štai taip kelionė mikroautobusu tęsiasi ilgiau nei skrydis lėktuvu, bet negi čia ką paspartinsi... Visa laimė, greta manęs sėdintis jaunasis gidas atsikerta nekantruoliams: „Jei nepatinka, kvieskitės taksi!“ Visą vatą palaipsniui išmėtome į aptriušusius viešbučius, kol mikroautobuse galiausiai liekame paskutiniai keleiviai. Kertame it skruzdėlynas trepsintį Sunny Beach ir judame Elenitės link. Patenkame į gana jaukią Andalusia Complex viešbučio teritoriją, atsisveikiname su vairuotoju ir jaunuoju gidu ir netrukus jau galime atsipūsti erdviuose apartamentuose visai ant Juodosios jūros kranto (iki jūros – apie 30 metrų).
Sparčiai temstant, apie 9 valandą vakaro, šokame į šiltą jūros vandenį. Atgaiva! Video – „Play“ spausti 2 kartus:
Nėra čia ką daugiau ir pasakoti, verčiau eikime visi miegoti, kol iš už horizonto neišlindo… Kirkorovas. Būkite geri, nes kitaip jis gali dar netyčia prisisapnuoti!

N.L.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą