2018 m. liepos 28 d., šeštadienis
Visai išpilnėjusį
mėnulį kažkas staiga pakando (kaip ir mūsų atostogas). Kažin kokia klastinga ir
išbadėjusi dangiškoji lapė. Turbūt. Svarbu, kad visai neprarytų.
Iki skrydžio
atgalios liko keletas dienų.
Šiek tiek
nukrapnojus lietui, jūrą apsižergė vaivorykštė. Tai greičiausiai buvo
vaivorykštės spindėjimo pasaulio rekordas – iš padangės ji neprapuolė turbūt
gerą valandą. Žmonės jūroje maudėsi tarytumei po spalvotu tiltu. Under the
bridge.
Niekas tos
pilnaties, pasirodo, nepakando! Gal tik šiaip vakar koks debesėlis naktį pridengė
padangių satelitinės lėkštės gėdą...
Neveltui Nesebare baro šeimininkei palinkėjau laimingų Naujųjų metų! Prieš užmiegant, Elenitėje tamsą ėmė draskyti
nesiliaujantys saliutai.
2018 m. liepos 29 d., sekmadienis
Antai prieš
keletą dienų, grįžtant iš Nesebaro į Elenitę, kažkur pusiaukelėje mieste
autobusas kažin kodėl sustojo įprastoje stotelėje ir geras penkias minutes
nepajudėjo iš vietos. Ėmėme žvalgytis, kas nutiko. Dorotėjai pavyko užmatyti
priežastį – pasirodo, konduktorė nusprendė stotelėje parūkyti!
Tik tiek.
Kaip galima būtų apibendrinti šią kelionę į Bulgariją? Vis neapleidžia
kažin koks dviprasmiškas įspūdis. Lyg viskas puiku, tačiau lyg ir nevisai.
Grybštelėjome tik turistinį pajūrio pakraštį. To tikrai nepakanka, norint
geriau suprasti, pajausti visumą. Susirankiojome šiokius tokius šalies
atspindžius, šiokius tokius saulės zuikučius.
Žvelgiant pro autobuso langą, turbūt klaikiausiai atrodė Sunny Beach
vietovė – šaršalų šaršalas, fufliatinos
sostinė. Širdims ir pėdoms labiausiai patiko Nesebaras. Kelionė į Sozopolį šiek
tiek nuvylė, bet tai lėmė tam tikros aplinkybės ir kelionės pobūdžio niuansai,
skubotumas.
Ar norėtume kada nors grįžti į Bulgariją? Vargu. Yra ir taip kur
keliauti... Nebent kaip nors netikėtai susidėliotų atostogų planai. Ar norėtume
kada nors grįžti į pernai automobiliu aplankytą Kroatiją? Taip, žinoma! Ar rekomenduotume Elenitės kurortinio miestelio
„Andalucia complex“ apartamentus geriausiems draugams? Taip, tikrai. Liftu –
tiesiai į Juodąją jūrą. Vienas niuansas – mūsų apartamentų pakrantėje niekur
nėra tualetų ir persirengimo kabinų. Visi myža jūron. Ji dėl to patenkinta
žydi. Nevisada, žinoma. Ypač tada, kai vanduo įšyla iki koktumo.
Elenitė
būtų dar nuostabesnė, jei kas nors iš jos iškirptų tą dalį, kurioje kalnais
riogso fuflovos, todėl ir itin
paklausios, kiniškos prekės (kiekvienam pagal savą mentalitetą), aptriušusios
karuselės ir jas lydinti agresyvi vandalų vėmalų muzika…
Jei
mostelėjęs burtų lazdele visa tai, kas nors panaikintų, čionai greičiausiai
neliktų ir didelės dalies kinišku šlamštu ir plastmasiniu auksu pasidabinusių
prakutusių kolūkiečių iš Rusijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų panašių kraštų. Viskas čia
amžiais liks kaip ir yra, nes tai apsimoka. Tiesa, į šurmuliuojančiąją Elenitės
dalį nekišant nosių, gali susidaryti visai net ir puikus įspūdis. Kam ko
reikia…
Griaustinis.
Lietus.
Rytoj
11.30 val. jau užsakyta transporto priemonė į Varną. Kar kar kar. Išskrendame! Už privatų pervežimą, beje, lupa iš širdies – 70 eurų.
Do svidanja!
P.S.
Jeigu kas nors galvoja, kad liepos pabaigoje Elenitėje pasimėgaus vaisiais,
geriau taip nebegalvokite. Įsigyti jų čia galima tik „ALDO“ prekybos centre.
Persikai, abrikosai kieti kaip akmenys, o dėl arbūzų – bent jau mums papuolė
gaivus ir saldut saldutėlis. Vaisių ir daržovių Bulgarijoje turbūt reikėtų
ieškoti šiek tiek vėliau ir visai kitur.
Pakeliui
į Varnos oro uostą:
Vaizdo
įrašas (Play spausti 2 kartus):
O
pačioje Varnoje iš Bulgarijos mus tiesiogine žodžio prasme išplovė vasariška
liūtis… Vaizdo įrašai (Play spausti 2
kartus):
Do
svidanja!
Nerijus Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą