2018 m. liepos 20 d., penktadienis

Bulgarijos dienoraščiai (5). Įstabusis Nesebaras

2018 m. liepos 20 d., penktadienis

Kaip tarėm, taip ir padarėm: apie 10 valandą ryto iš Elenitės (vietiniai kirčiuoja antrąjį skiemenį) autobusu pajudėjome Nesebaro link. Atstumas – maždaug kaip nuo Vilniaus iki Trakų. Bilieto kaina – 2 eurai žmogui. Pakeliui, žvelgdamas pro langą, vis stebėjausi, kokiose baisiose vietose įsikuria kai kurie poilsiautojai – jų pėdos iš balkonėlių kyšo tiesiai virš judrios dieną naktį nenutylančios gatvės, o jūra… o jūra kažin kur toli. Neatmestina tai, kad juos čia sugrūdo kelionių agentūros, už grašius išparduodančios paskutinės minutės keliones. Tai matydamas supranti, kad daugybė laiko, sugaišto atidžiai savarankiškai analizuojant vietovę ir joje siūlomus nuomojamus apartamentus, atsipirko su kaupu – ranka pro balkoną pasiekiama jūra, kiekvieną vakarą užliūliuojantis, o ryte pažadinantis bangų ošimas… Žodžiu, reikia nepatingėti booking.com sistemoje perskaityti komentarus ir atsiliepimus, kurie dažnai išduoda skelbime neregimus dalykus.

Nesebaras – prie Juodosios jūros rytų Bulgarijoje įsikūręs vienas seniausių Europos miestų, 1956 metais paskelbtas miestu muziejumi, o 1983 metais įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Senamiestis išsidėstęs iškyšulyje, todėl čionai patekęs, kad ir kur bežengtumei, visada nosimi atsiremi į jūrą. Beveik sala. Iš pradžių išlipkime iš autobuso. Atspėkite, kuris paukštis tikras.
Keliaukime į senamiestį.
Apsipratęs supranti, kad patekai į vieną iš tokių vietų, kurioje jautiesi labai jaukiai, atsijungęs nuo nuolatos didmiesčiuose kamuojančio skubėjimo, kasdienybės ritmo purtulio.
Čionai išlikę daug senovinių bizantinių pastatų arba jų liekanų, autentiškų medinių namų, tarp kurių vinguriuoja siauros, akmenimis grįstos gatvelės.
Tačiau, jeigu bandai praverti kurios nors senovinės bažnytėlės-koplytėlės duris, iš karto prie tavęs prišoka kokia nors piktaakė bulgarė ir nemandagiai stačiokiškai rėžia į veidą: „Eto muzėj!“ Tuomet mėgini pasitikslinti: „A eto ne cerkov, ne kostiol, not church?“ „Net!“, – stumia stačiokė bulgarė, – „Muzėj, 3 leva (1,5 EUR)“, nors informacinėje lentoje juodu ant balto parašyta, kad tai yra šventovė.
Jei nesusimoki, palei nosį grubiai trinkteli durimis. Jei susimoki ir aplankęs kambario dydžio „muziejų“, kuriame kabo kelios ikonos, trauki išėjimo link, bjauri bulgarė vis tiek trenkia durimis ir į nugarą pagiežingai it peilį paleidžia „Good buy!“.
Į vienos tokios šventovės vidų lyg žvalgę įleidau Juditą, kuriai visa tai ir nutiko.
Kažin kodėl gaila kiekviename užkampyje gyvuliams lupikautojams mėtyti pinigus. Verčiau jau girtuokliams juos atiduoti. Muziejus mat! Geriau jau leistų uždegti žvakutę už savanorišką auką, tai ir turistų daugiau pritrauktų ir atsipirktų dešimteriopai. Tai ne, tyko už kampo kaip medžiotojai su šautuvais, o paskui įsikimba visomis jėgomis į savo „muziejaus“ rankeną! Kokia gausybė bažnyčių Romoje, į kurias kartais patenki ir negali atsistebėti, kad taip ilgai čia esi vienui vienas! Niekas neužrakinta. Ir Tbilisyje landžiojome po įvairias koplytėles – niekas nereiškė jokio nepasitenkinimo ir šventovių, kad ir nebefunkcionuojančių, nevadino muziejais. Taip, būna kai kurios šventovės mokamos, tačiau tai greičiau išimtis, nei taisyklė.
Kai kita tokia į ranką įsikabinusi bulgarė mūsų neįleido į savo „muziejų“, mes apėjome pastatą iš kitos pusės ir visą jo vidų stebėjome pro nedidelį langelį. Betgi palikime stačiokes „muziejininkes“ ramybėje ir keliaukime toliau.
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Nesebaro paplūdimys nedidelis, akmenuotas, jūra staigiai gilėjanti. Horizonte iš visų pusių – kalnai.
Kai kur žmonės lenda į jūrą perlipdami per didžiulius akmenis. Temperatūra perkopė 30-ies laipsnių ribą, tad pliūkštelėti į vandenį – tikra atgaiva kūnui ir sielai. Netoliese pastebime į pingvinus panašius paukščius.
Paplūdimio gaiviųjų gėrimų pardavėjas ir prižiūrėtojas – tikras galiūnas!
Čia alus šiek tiek brangesnis, nei visur kitur – ant kranto butelaitis kainuoja 2 eurus (kaip ir Kroatijoje). Apskritai kainos Nesebare, ypač kavinėse, gerokai aukštesnės, nei mūsų Elenitėje. Pavyzdžiui, už dienos sriubą Elenitėje mokame 1 eurą, o Nesebare gali kainuoti ir 3 kartus brangiau. Bet pilstomo bulgariško alaus bokalą pačioje senamiesčio širdyje gali išlenkti ir už 1 eurą. Suraskite mūsų vaikus:
Pasipliuškenę jūroje ir keliaudami pietauti pagaliau radome cerkvutę, į kurią įėjimas nėra apmokestintas.
Judita uždegė keletą žvakučių, o paskui greta šventovės nusipirko stiklinaitį tamsaus gardaus Bulgarijos pušų medaus. Net Karlsonas su Pūkuotuku turbūt pavydėtų! Vidutinio dydžio indelis kainavo 4 eurus. Lyg užuodęs Juditos pirkinį iš kažin kur atpėdino kone sfinksas.
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
O paskui ir dar viena juoda pantera...
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Palandžioję po įvairias kavinukes, pietauti visgi nusprendėme lauke, jaukiame parkelyje, ant paprasto suoliuko – trikampius picos gabaliukus, iš gretimos užeigos kolonėlių skambant XX amžiaus pradžios amerikietiškai muzikai, užsigėrėme šaltutėliu šviežiu alumi, pilstomu čia pat už kampo, aludės lauko terasoje. Čionai niekur už kampo nerasi verygų, tad galima jaustis laisvai ir brandžiai, priešingai nei vaikų darželyje.
Dorotėjai Judita nusprendė nupirkti kebabą ir „užsirovė“ ant patrakusio pardavėjo turko, kuris be galo myli savo darbą ir, galima sakyti, yra „pasinešęs“. Gaila, nepavyko nufilmuoti kebabo paruošimo ir įteikimo procedūros – Judita sakė, jog tai buvo verta gero trumpametražio filmo. Turkas prie kebabinės prikabinęs guminę vištą, kurią spaudinėdamas išgauna stiprų cypiantį garsą – taip vilioja klientus. Jau paruošęs kebabą, jį tiesė Dorotėjai ir, kai ji jau norėjo čiupti, staiga atitraukė. Taip gal tris-keturis kartus iš eilės. Paskui kebabą davė Juditai, o kai ji norėjo paimti, staiga vėl atitraukė ir galiausiai įteikė Dorotėjai.
Į kiekvieną darbą turbūt galima pažiūrėti kūrybingai ir tada tu nebūsi viskuo visada nepatenkintas surūgėlis. Dažnai tenka susidurti su savo darbu nepatenkintais žmonėmis, kurie byliai-nebyliai verčia jaustis dėl visko kaltais kitus. Kas per nesąmonė?! Jei tau nepatinka kažką daryti, nedaryk, po šimts kirkorovų! Eik lauk, ateis kitas, kuris tame darbe įskels kibirkštėlę. O gal ir neateis. Pas tą turką kebabų pardavėją tikrai sugrįžta ne vienas pirkėjas, net jei jis čia tik turistas ir vieši labai trumpą laiką.
Po pietų nusprendėme paragauti ledų... ir pirmą kartą susidūrėme su sukčiaujančiu bulgaru. Čia nė akimirką negali prarasti budrumo. Į vaflinius ragelius keistai ledus įkrovęs pardavėjas vis maigė skaičiuotuvą, kol galiausiai paskaičiavo keliais eurais didesnę sumą. Tai supratome, kai jau sumokėjome ir nuėjome į šalį. Patys kalti? Kaip pažiūrėsi... tegul paspringsta! Užtat besimėgaujant ledais, teisybė buvo atkurta – Dorotėja smagioje kavinaitėje rado spalvotą kamuoliuką.
Grįždami prie jūros sausainiais pavaišinome pakrančių paukščius. Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Jūroje puikuojasi burlaivis.
Staiga tapo taip nepakenčiamai tvanku ir karšta, jog norėjosi kuo greičiau nerti vandenin. Gyventi įmanoma tik panirus. Už nugarų ėmė trankytis griaustinis. Vienas po kito iš dangaus pasipylė stambūs lašai. Poilsiautojai kaipmat išsilakstė į šalis – ant kranto liko tik viena mama su keliais vaikais po skėčiu.
Prieš tai it žuvis nardęs jos berniukas garsiai nusistebėjo: „Mama, visi bėga, o aš maudausi!
Kitoje paplūdimio pusėje niekas neskubėjo lįsti lauk iš vandens ir jie buvo kur kas pranašesni, nes niekaip negalėjo sušlapti rūbų. Vieną akimirką akomponuojamas griaustinio lietus pliūptelėjo kaip reikiant.
Štai taip nušvito horizontas, kai dangus liovėsi šlapintis visiems ant galvų...
Iš pakalnių ėmė tekėti upeliai, kurių vanduo buvo šiltesnis už jūros ir oro temperatūrą drauge sudėjus. Vos tik išlindome iš po šiaudinių lietsargių pabraidyti po balas, dangus iškrėtė pokštą – vėl apsisiojo mūsų pakaušius. Judita po skėčiu laiko veltui neleido...
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Aplinkiniai turbūt pamanė, kad tokia baisi yra mūsų nacionalinė melodija... Lietui tebeišdykaujant, pakilome į Nesebaro senamiestį, kuris pavirto mažąja Venecija. Hop hop per balas!
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Čia nuolat klykauja dideli balti pajūrio paukščiai, bet turbūt būtų tiksliau sakyti, kad jie iš visų atlapaširdiškai juokiasi. Net nesijuokia, o įžūliai kvatojaVaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Per balas nušuoliavę beveik iki senamiesčio vidurio staiga pastebėjome, kad Judita pametė vieną Elijo basutę (jas nešėsi rankose). Teko irtis atgal ir ieškoti. Taip atsiyrėme vėl iki pajūrio, kur buvome apdovanoti įspūdinga vaivorykšte.
Nesebaro desertas. Ši vietovė paliko neišdildomų įspūdžių. Autobuse kontrolierius bandė nusukti vieną levą, bet aš paprieštaravau ir jis nenoriai iš per juosmenį prisegto kapšo ištraukė monetą. Visi (dauguma) jie čia truputį tinginiai, truputį vagys, truputį čigonai.
Keliaujant atgalios ir pro autobuso langą stebint aplinką, norom nenorom kilo mintys: lietuviai išties yra kruopštūs, darbštūs, talentingi ir mūsų šalis jau dabar galėtų klestėti, jei ne... geroki tinginiai, geroki vagys, geroki čigonai mūsų valdančiuosiuose sluoksniuose. Palaipsniui turėtų eiti velniop nuo pjedestalo senoji pelenais bezdanti nomenklatūra, turi filtruotis kadrai... Gal kažkada it gandrai iš šiltųjų kraštų į Lietuvą visam laikui ims grįžti ir gabūs žmonės, o į svečias šalis keliaus tiktai atostogų.
Panašu, kad šiam bulgarui jau prasidėjo ilgosios atostogos...
O Dorotėja įsmigo į devintą sapną.
N.L.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą