2018 m. liepos 27 d., penktadienis
Pačioje atostogų
pradžioje atrodo, kad jos bus ilgos ir begalinės. Taip ir gyvenimas atrodo
vaikystėje. Bet štai iš kelių savaičių teliko vos keletas dienelių Bulgarijoje.
Taip nutiko, kad
vėl nusprendėme aplankyti Nesebarą. Artėjant prie šio įstabaus miestuko –
drąsiai galima jį pavadinti Bulgarijos perlu, – Judita autobuse Nr. 8
įsikalbėjo su bulgaru Malčo, kuris teigė, kad Naujajame Nesebare, esančiame
neprivažiavus senamiesčio, visko galima įsigyti gerokai pigiau. Paklausę
entuziastingojo vyruko, iš autobuso iššokome viena stotele anksčiau, nei
ketinome. Judita jau seniai puoselėjo svajonę Bulgarijoje įsigyti gerą stilingą
odinę kuprinę. Sklando kalbos, kad bulgarų odos gaminiai yra kokybiški ir
nesunešiojami. Tiesa, vienas Elenitėje užkalbintas kuprinių ir rankinių
pardavėjas turkas teigė priešingai – bulgarų odos gaminiai – tai menkalas, o
štai turkų – tai jau pasaka!
...
Malčo
dirba turistų į kavines viliotoju, o iššokęs iš autobuso ėmė elgtis kaip tikras
hiperaktyvas. Pasišokinėdamas vedžiojo iš vieno pagrindinės prekybinės Naujojo
Nesebaro alėjos galo į kitą, tarp kiniško šlamšto mėgindamas atrasti ir mums
parodyti tikrų odos gaminių. Ir iš kur tasai jo entuziazmas? Sekėsi jam, tiesą
pasakius, nelabai, bet keletą vietelių šiaip ne taip atrado.
Po
ilgų dvejonių ir svarstymų ne itin tvirtos odos kuprinaitę visgi nusipirkome.
Ji neva kainavo 149 levus, o mums pardavė už 120 levų (apie 60 EUR). Jei dar
būtume pirkę panašią, bet tamsesnę, už abi būtų paėmę 200 levų (apie 100 EUR) –
susilaikėme. Užteks vienos.
Malčo,
baigęs ekspresyviuosius viražus ir sklaidymąsi, nukulniavo savo keliais, dar
prieš įsigyjant šią kuprinę, o mes lėtai pėdindami į senamiestį užsukome į
jaukią Naujojo Nesebaro kavinaitę. Mus pasitiko dar viena entuziastinga
bulgarė, puikiai suprantanti rusiškai ir mokanti nuoširdžiai pasiūlyti ko nors
užsisakyti…
Pagaliau
užsisakėme kažko bulgariško – pipire įvyniotos mėsos (savotiškas balandėlis),
vištos su itin skaniai paruoštais ryžiais ir bulgariškų traškučių (caca) – skrudintų šviežių kilkių prie
alaus. Čia gerokai pigiau nei Elenitėje – už viską su arbatpinigiais sumokėjome
apie 10 eurų.
Judita
prieš tai dar mėgino iš užrašų knygutės skaityti kitų bulgariškų patiekalų
pavadinimus, kavinės savininkė su sūnumi, neaišku kodėl, besidominčiu latvių
sportu, garsiai atlapaširdiškai juokėsi – gal dėl tarimo, gal dar dėl ko nors…
Galiausiai
atsisveikinome, o aš, nežinia kodėl, avansu visiems palinkėjau gerų Naujų metų…
Turbūt jauste jaučiau, kad iki to laiko tikrai nebepasimatysime, o greičiausiai
nebepasimatysime niekada gyvenime.
Pajudėjome
Nesebaro senamiesčio link. Štai taip mūrai neretai čionai apsipila žiedais.
O
Dorotėja šią transporto priemonę dar Vilniuje dėl tam tikrų vaikiškų nugirdimo
niuansų vadina… žibuliuku!
Šiai dienai matyt iš pat ryto buvo nulemta tapti kuprinių diena. Todėl
Judita Serbijoje gaminta kokybiška kuprine mokyklai avansu apdovanojo ir
Dorotėją. Teko iškeisti štai tokį spalvotą bulgarišką pinigą. Artėjančio
Dorotėjos gimtadienio proga.
Tik mes su Elijumi likome be kuprinių.
Rožytės:
Šį kartą Nesebaras mus pasitinka naujomis spalvomis ir apšvietimais.
Šuniškai katiniška kelionė.
Šiukšlių išvežėjai:
Jei kada nors ir svajojau grįžti į Nesebarą, tai labai norėjau vėl prisėsti
tame jaukiame medžiais apaugusiame parkelyje, kur parduodamas pilstomas alus ir
kur trankvilizuojančiai skamba XX amžiaus pradžios amerikietiška muzika.
Pasijunti, tarsi seno filmo veikėjas, su kaubojiška skrybėle ir su kelių pirštų
storumo cigaru... Iš už kampo, taip ir atrodo, tuoj iššoks Marilyn Monroe ir
tie puskvailiai vyrukai iš kultinio filmo „Džiaze tik merginos“.
Bet iš už kampo neiššoko nei viena, nei kita – iš už kampo iššoko dar viena
odinė kuprinė! Ir šis faktas taip sujaukė Juditos protą, kad ji, regis,
akimirksniu prarado sveikos nuovokos likučius.
Pačiame Nesebaro senamiesčio centre kur kas storesnės odos žymiai geriau
suregzta kuprinė kainuoja 100 levų (be nuolaidos). Patarimas panašių gaminių
beieškantiems: nepasiduoti tokių bulgarų kaip Malčo hiperaktyvumui ir
nesileisti vedžiojamiems po taip vadinamąjį Naująjį Nesebarą, nes senajame,
kaip bebūtų keista, įsigysite kur kas geresnį gaminį už mažesnę kainą.
Judita man iki šiol nesuvokiamais būdais, į šuns dienas išdėjusi klastingą
Naujojo Nesebaro kuprinių pardavėją-papūgą, sugebėjo iš manęs išvilioti
paskutinius piniginės likučius ir Tarptautinę kuprinių dieną (taip nuo šiol
vadinsime liepos 27-ąją) įsigijo dar vieną bulgarišką kuprinę! Prisiekė bala žino ką, mėgindama mane įkalbėti.
Iš Elenitės išvažiavome su trimis kuprinėmis, o grįžome su šešiomis! Nepavydėtina vagabundų dalia.
Išsimaudę
Nesebaro paplūdimyje, it pingvinai krypuodami autobuso Nr. 8 stotelėn, dar
kartą nuoširdžiai stebėjomės, koks nuostabus ir kerintis yra Nesebaro
senamiestis! Ypač tada, kai čia nebelieka turistų ir bendrą vaizdą darkančių
prekeivių. Žodžiu, ne sezono metu.
Dėl
tokių prekeivių negali pykti.
Skambant
kažin kokiai ožkiškai gatvės muzikai prie senojo Nesebaro vartų, pro autobuso
langą, jau beveik sutemus, žvilgsniais dėkingai atsisveikinome su bulgariškuoju
perlu.
N.L.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą