2025 m. liepos 4 d., penktadienis
Kol vaikai dar miegojo, su Judita nusprendėme pasprukti pasiblaškyti po Rūpoldingą. Vietoje įprastinio mano rytinio rašymo ir skaitymo.
2025 m. liepos 4 d., penktadienis
Kol vaikai dar miegojo, su Judita nusprendėme pasprukti pasiblaškyti po Rūpoldingą. Vietoje įprastinio mano rytinio rašymo ir skaitymo.
2025 m. liepos 3 d., ketvirtadienis
Už šimto metrų nuo mūsų atostogų namų Rūpoldinge pūpso nedidelė jauki degalinė. Įsipylus degalų ir susimokėjus, vidutinio amžiaus vokietis palinkėjo geros dienos. Judita sakė, kad jos rytinė kava turbūt buvo viena skaniausių, kokią kada nors teko pirkti degalinėje.
Jau galime leistis kelionėn į Zalcburgą (Austrija), kuris nuo čia yra vos už 45 kilometrų. Įvažiavęs į jį pasijunti tarsi Kaune. Su visais geriausiais linkėjimais Kaunui. Tačiau pirmasis įspūdis netrukus pasikeis.
2025 m. liepos 2 d., trečiadienis
Nuostabus dalykas čia, Bavarijoje, Rūpoldinge, yra tai, jog susimokėdamas už apartamentų nuomą, susimoki ir miesto mokestį, bet už tai tau paruošiamos kortelės su QR kodais, o tai suteikia nemažai galimybių visoje apylinkėje.
2025 m. liepos 1 d., antradienis
Kaip ir kažkada vykdami į Kroatiją, ilgokai užstrigome Čekijos-Austrijos pasienyje. Panašu, kad šios šalys neturi padorios jungties, o vien tik besikemšantį vietinės reikšmės keliuką su viena eismo juosta į kiekvieną pusę. Kelios žiedinės sankryžėlės prieš pat pasienį paspringusios vilkikais ir kitokiomis transporto priemonėmis.
2025 m. birželio 30 d., pirmadienis
Kad pagaliau pasivijome tikrą vasarą, buvo galima suprasti iš to, kokia kaitra tvoskė į veidus, išlipus iš automobilio degalinėje kažkur pakeliui į Katovicus. Vis labiau traukiant į pietus, po laipsnį kitą temperatūra vis kilo, kol galiausiai užkopė iki +30 +32 laipsnių.
Trijų juostų automagistrale nejučia atšvilpėme iki pat Čekijos pasienio, užnugaryje palikdami sekmadienio maldose paskendusią Lenkiją. Lygumas ėmė keisti kalvoti kraštovaizdžiai, jų spalvų žaismė – turbūt mūsų akys palaipsniui pratinamos prie tikrų kalnų.
2025 m. birželio 29 d., sekmadienis
Ryte žalmargis katinas Lomžekas kažkur prašapo. Nors jam turėjau paruošęs keletą mėsgalių, taip ir neatsirado iki mums išvykstant iš vaiduoklių vilos. Vaiduoklių vila turi daug vidinių akių, nes vos tik tu pasisuki į šoną ant meksikietiškų serialų laiptų, vaizdo kameros sukasi ta pačia linkme. Jautiesi taip, tarsi tave nuolat stebėtų Dievas. Niekur nepasislėpsi.
2025 m. birželio 28 d., šeštadienis
Vakar, penktadienį, už nugarų palikę lietumi jau antrą mėnesį iš eilės ašarojančią Lietuvą, po daugiau nei pusmetį trukusių milžiniškų išbandymų šeimoje – po ilgų Juditos mėnesių ligoninėse, jai taikytų elektrošokų, kai sunku buvo patikėti, kad kada nors dar keliausime, nors vis tiek po truputį nuo rudens taupiau šiai kelionei – pagaliau patraukėme Vokietijos link. Po galais, mes to nusipelnėme!