Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (4). Apie užburtas Tivolio gatveles, itališką virtuvę, arba kaip mes sulaužėme vieną Romos autobusą

2016 m. vasario 19 d., penktadienis

Atsisveikinimas su Teračina

Šeimininkė Ančela taip ir nepasirodė. Išsivirėme spagečių, papusryčiavome, susirinkome daiktus, bute palikome raktus, užtrenkėme duris, kaip mums ir liepė, ir išėjome į Teračiną, į primavera, į pavasarį... Turbūt dėl nesusikalbėjimo vieni kitų nesupratome – greičiausiai 60 eurų mums paskaičiavo už dvi paras. Visai neblogai!

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (3). Citrinų, apelsinų ir kaktusų apsuptyje

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Ryte Teračiną nuplovė lietus. Tuoj lįsime lauk pasižvalgyti. Teks išsitraukti mėlynąją striukę, kuri yra pakeliavusi po pasaulį daugiau negu aš. Buvau ją pernai paskolinęs Nikodemui, kai jis Ispanijoje ėjo Šv. Jokūbo keliu. Jei ir mums kada nors tektų atsidurti tame kelyje, manau, mėlynoji apsauga nuo lietaus dar kartą patirtų piligrimystės dalią.

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (2). Vatikanas, žmogus be galvos, paukščių baletas ir kelionė traukiniu į Teračiną

2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Ryte svečių namų administratorius kiek apniukęs pasitaisė: popiežius, pasirodo, dar negrįžo į Vatikaną iš Meksikos, o gal jo planai pasikeitė... Tad ir mums nebereikėjo skubėti. Ramiai papusryčiavome, susikrovėme kuprines ir išlindome į dienos šviesą, į beįsibėgėjančią Romą. +15 C, retkarčiais miestą nutvieskia saulė.

Iš Vittorio Emanuele metro stoties per visą Romą nusigavome iki Ottaviano stoties, nuo kurios Vatikanas pėstute pasiekiamas per 10 minučių. Vatikano muziejaus nelankysime, nes bilietai brangoki, be to, kur tik čia bepasisuksi – ir taip visur muziejus, nemokamas! Užteks ir Šv. Petro bazilikos – didžiausios pasaulyje katalikų šventovės.

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (1). Ekstravagantiški medžiai, naktėjanti Roma, jos šurmuliai ir ramybės oazės

2016 m. vasario 16 d., antradienis

Valstybės atkūrimo dieną reikia pasitikti su vėjeliu! Vilniuje vėjas beveik nepučia, tik viena kita snaigė ramiai sukiojasi ore ir lėtai tupia ant Juditos nosies galiuko. Nešalta. Apniukę. „Ooooo.... kokie būdabo vasariai!“, – kažkur giliai viduje girdžiu atsidūstantį senolį.

Vėjas pakils, atsiplėšus nuo žemės... ir kaip saldainį aplaižys į Pietus neriantį lėktuvą. VNO. Vilniaus oro uostas? O gal VNO – Visi Nori Oro? Šviežio kelionės oro, kurio kartais taip pritrūksta besisukant kasdieniais Vilniaus maršrutais.

- - -

Šį kartą – Italija. Kol kas joje nesame buvę. Pirmas kartas. Tiesa, šiek tiek meluoju. Dar gūdžiais 2000-aisiais metais vieną koją buvau iškėlęs Milane ir iš karto prie manęs pripuolė vilkinis šuo. Cane. Komisaras Reksas. Apuostė, ar neturiu narkotikų. Tąkart, skrendant iš Atėnų, Milane reikėjo persėsti į lėktuvą, vykusį į Paryžių. Tai tiek tos Italijos ir raudonų Milano čerpių prieš jau beveik 16 metų. Šį kartą bus daugiau.