Plungė (fotoreportažas)

Plungė: 

Daugiau nuotraukų:

Santaka: kur Žeimena įteka į Nerį...

Fotoreportažas:

Daugiau nuotraukų:

Salų dienoraščiai (4). Kamajai ir maištingąją sielos dalį pažadinęs pankas Strazdelis

2024 m. birželio 29 d., šeštadienis 

Kadangi prieš kelias dienas Salų miestelio bibliotekininkė Rasa buvo išvykusi į kursus Rokiškyje – apie ką bylojo ant bibliotekos durų priklijuotas raštelis – nusprendėme pas ją užsukti šeštadienį ir padovanoti žadėtas „Vaisių ir daržovių pasakas“. Besišnekučiuojant ji užsiminė, kad gretimame Kamajų miestelyje šiandien visą dieną vyks bendruomenės šventė, jog tenai yra itin vertas dėmesio modernus poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejus.

Salų dienoraščiai (3). Dingusi ausis

2024 m. birželio 28 d., penktadienis 

Jei riebus Salų apylinkių pievų kiškis turi dvi stačias ausis, tai ir aš tokias turėjau. Kol nepanardžiau Dviragio ežere itin karštą dieną, kai termometrų stulpeliai perkopė 30 laipsnių. Ežero paviršiuje – tikra arbata, o štai nunėręs į dugną ir pilvu prisiglaudęs prie jo, gali pajausti tikrą gaivą.

Salų dienoraščiai (2). Žvalgyba: biblioteka, zoologijos sodas, pirmieji karšiukai, sūriai ir katė Rokiškio bažnyčioje

2024 m. birželio 26 d., trečiadienis

Kai vakar troboje pusryčiavome, ilgo stalo gale atsipalaidavusi ir išsivertusi kaip katė mus stebėjo Bruknė, amerikietiškųjų kalnelių Salų apylinkėse sumanytoja ir „Katės detektyvo“ režisierė bei pagrindinė aktorė.

Salų dienoraščiai (1). Nuo Klaipėdos iki Rokiškio – katės detektyvas

2024 m. birželio 24 d., pirmadienis, Joninės

Prologas

Joninių išvakarėse, po Baltijos taurės varžybų Klaipėdoje, kuriose dalyvavo mūsų karatistai vaikai (septyniolikos Elijas ir trylikos Dorotėja) atvykome į Salų miestelį, esantį Rokiškio rajone. Salų miestelio dvare kažkada vaidinome „Nieko sau“ teatro spektaklį „Afrika“. Tada Judita po pasirodymo su visais personažo rūbais išbėgusi iš dvaro salės nuo liepto šoko į Dviragio ežerą. Jei rasiu tinkamą krantą, bandysiu čionai pažvejoti.

Pažaislio vienuolynas (fotoreportažas)

 

Šlavėnų dienoraščiai (3). Žvirblių gelbėjimo operacija

Ar nesakiau, kad gamta ir gyvenimas kaime yra tikrų tikriausias trileris? Gal kam nors ir toliau atrodo, jog čia niekas nevyksta?

Gulim su Judita ant paplūdimio gultų visiškai greta sodybos tvenkinio, nokstam birželio saulėje lyg trešnės, skaitinėju „Siluetų“ serijos knygą apie Hanso Kristiano Anderseno gyvenimą, Judita mėgaujasi Bleizgiu („Karmelio kalno papėdėje“), tik staiga užnugaryje pyst kažkas iš dangaus į žemę nelyg Čeliabinsko meteoritas...

Atsisukame ton pusėn, svarstome, kas čia galėjo būti, nužvelgiame beržą – nebėra inkilo. Buvo gan aukštai įkeltas, bet netinkamai pritvirtintas, tad ir nuspjovė berželis paukštukų būdelę žemėn. Iš pradžių nekreipėme jokio dėmesio. Ramiai pasipliuškinęs ir panardęs tvenkinyje, nusprendžiau nueiti apžiūrėti įvykio vietos.

Šlavėnų dienoraščiai (2). Kreivų veidrodžių labirintai

Labirintų parkas, esantis visai greta Šlavėnų kaimo, Anykščių rajone, švelniai tariant, nepakerėjo. Ir vėl šioje srityje esu linkęs įskaityti pergalę Latvijai. Pavyzdžiui, su Tervetės parku nėra ko ir lygintis. Tiesa, kainos atžvilgiu turbūt mes imtume viršų, nes įėjimas šeimai su tariamomis VIP pramogomis kaštuoja nemenkus 22 eurus. Jei tariamų VIP pramogų nesirinktumėte, tai palandžiojimas po išretėjusį krūmyną keturių asmenų šeimai kainuotų 13 eurų.

Šlavėnų dienoraščiai (1). Trileris, ne gyvenimas!

Jau trečia diena tupime Šlavėnų kaime, Anykščių rajone. Gandrai tupi ir mes tupime. Viskas čia labai paprasta – pasižiūri pro šimtametės trobos langą: trys karvės lėtai atrajoja žolę, draugiška šunelė Čita guli palei slenkstį, o virš seno žilvičio gandrų šeimyna susisukusi lizdą. Neseniai iškastas tvenkinys kiek dešiniau gandralizdžio ir platus laukų bei miškų horizontas.

Gandriukai dar neskraido, juos prižiūri ilgasnapiai tėvai. Po Joninių gerokai nulijo. Seniai nebūta lietaus, birželis karštas kaip reta. Toks tad realizmas palei miestietiškas nosis. Ko daugiau reikia…

Karvės apskritai yra ramybės įsikūnijimai. Jei kas paprašytų nupiešti ramybę, neabejodamas nutepliočiau karvę. Traškantį žolės rupšnojimą, tą procesą, kai aštriu liežuviu nuo žemės atplėšiama žaluma, prilyginčiau žarijų spragsėjimui židinyje žiemą. Klausyčiaus ir klausyčiaus. Taip iš pašaknų, iš pažemio, iš juodumos karvės liežuviais į pasaulį stiebiasi pienas.

Biržų krašte (fotoreportažas ir vaizdo įrašai)

Daugiau nuotraukų ir vaizdo reportažų:

Birštonas gegužės mėnesį

Pulsuojantys tūkstantmečiai Kernavėje (fotoreportažas)

Pasivaikštinėkime:

Pavasario šuoliai Zervynose (fotoreportažas)

Pasivaikštinėkime:

Druskininkai žiemą

Baidarėmis Žeimena su vaikais

Nors vandens takų Lietuvoje esame jau išmaišę nemažai, su abiem vaikais kelias dienas plaukėme pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą išbandėme Žeimeną (Kaltanėnai-Švenčionėliai), o stipri audra išbandė mus. Vos išplaukę atviroje pievoje buvome pavaišinti žaibų-perkūnų-krušos kokteiliu, o toliau, palaiminti gulbių, yrėmės atsipūtę... Tiesa, nakvojome visiškai laukinėje gamtoje, tai naktį bebrai ar tai kažkokie kitokie gyvūnai surengė tikrą Budapeštą: maždaug nuo vidurnakčio taip ėmė šokinėti (4-5 kartus) į upę, jog atrodė, kad kažkas vandenin mėto vos pakeliamus akmenis. Nors brisk į meldus ieškoti skundų knygos (dėl išbaidytų miegų)... Fotoreportažas:

Birštonas pavasariop (fotoreportažas)

Kelionė Lietuvos ortodoksų keliais

Nerijus Laurinavičius

Kelionė Lietuvos ortodoksų keliais

            2014 balandžio 26 d. vyko jungtinė Lietuvos Karo Akademijos keliautojų klubo, Mokslų Akademijos turistų klubo, Lietuvos žurnalistų sąjungos keliautojų klubo ir Šv. Paraskevės parapijos pažintinė kelionė (su ryškiais piligriminiais atspalviais), kurią organizavo ir kuriai vadovavo Dr. Gintaras Labutis ir Kun. Vitalijus Mockus. Apie 400 km. per dieną.

            Maršrutas: Vilnius-Vievis-Kruonis-Kaunas-Užusaliai-Ukmergė-Raguva-Surdegis-Troškūnai-Vilnius.

            Šios kelionės idėjos gimimo vieta – Gruzija, po kurią keliavo entuziastingasis Gintaras Labutis. Įkvėptas kalnų pašlaičių vienuolynų dvasios ir grįžęs į Lietuvą šis niekada vietoje nenustygstantis bei idėjų nestokojantis keliautojas sužinojo, kad mūsų šalyje jau dešimtus metus ortodoksų pamaldos Šv. Paraskevės parapijoje laikomos lietuvių kalba, o tokios iniciatyvos pradininkas, įkvėpėjas ir tęsėjas yra charizmatiškasis kunigas Vitalijus Mockus. Tad jau iš karto buvo galima spėti, jog toks kelionės organizatorių tandemas nepaliks abejingųjų.

- - -

            Ankstų skaidraus balandžio rytą pilnas keliautojų autobusas pajudėjo iš Vilniaus, iš Šilo gatvės (Lietuvos karo akademija), ir per pavasariškai bundantį miestą patraukė Vievio link. Pirma stotelė – Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė, pastatyta 1842-1843 metais. Kiek kartų pro ją pravažiuota, pralėkta, prašvilpta?! Nesuskaičiuosi, kaip ir nesuskaičiuotini yra autostrada nuolatos skriejantys automobiliai. Pasirodo, kartais įmanoma sustoti.

           Netoli Vievio ežero kažkada veikė ortodoksų vienuolynas, kurį XIV a. pirmoje pusėje įkūrė

 Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino antroji žmona, Polocko kunigaikštytė Ieva.

 Manoma, kad iš Ievos vardo ir kilo šios vietovės pavadinimas – Vievis.

Kūrybinės atostogos pas poetę Oną Baliukienę

Utenos ir Anykščių apskritys:

Rubikių ežeras:

Krantjuodė, Krantjuodė, Krantjuodė…

Per tris keturias dienas mes palaipsniui užsiauginome bangas. Jos auga labai iš lėto. Kaip palangių svogūnai. Vėjas išdykauja – varto bloknoto lapus, todėl gan sunku rašyti. Patrakėliui paklūsta ne tik ploni vidiniai lapai, bet net ir storas kartoninis viršelis. Iš kopų gilumos išnyra keli tylą į šipulius draskantys naikintuvai, apsuka ratą virš jūros ir vėl dingsta pušynų bei marių horizontuose. Nėra čia ką naikinti… Jei lėktuvai buvo sukurti nuodugniai „išstudijavus“ paukščius, tai nakintuvai turbūt sukonstruoti pagal erelių arba vanagų pavyzdžius.

 Kai atsiduri čionai, miestas užnugaryje išnyksta savaime. It sapnas. Nereikia jokių naikintuvų. Tesklando vėją ir bangų ošimą pasikinkę aitvarai!