2025 m. liepos 6 d., sekmadienis
Vakar ryte atėjo metas atsisveikinti su jaukiaisiais namais Rūpoldinge. Norėdami simboliškai atsidėkoti svetingiesiems šeimininkams, užrašėme čia pirktą atviruką ir padėjome jį ant mūsų pasitikimo lapo.
Šeimininkai kažkur vėl išvykę, tad namus palikome tuščius. Tiesiog užtrenkėme duris, bet galbūt kada nors čia dar sugrįšime.
„Aldi“ parduotuvėje nusipirkę smulkmenų kelionei, į navigaciją įvedėme dienos tikslą – Zakopanę – o šioji parodė, kad turėsime įveikti apie 750 kilometrų, ir tai truks lygiai aštuonias valandas! Išvažiuodamas iš stovėjimo aikštelės, įkaliau atbulinę pavarą ir, pariedėjus pusmetrį atgal, kelionės laikas drastiškai sumažėjo iki 7 valandų ir 59 minučių. Morališkai akivaizdžiai palengvėjo, tad pasileidome per Vokietijos galiuką, per visą Austriją ir per visą Slovakiją Zakopanės link.
Skriejome su vėjeliu: iš pradžių per Zalcburgą Vienos link (maždaug 300 kilometrų), o nuo Vienos ne per toliausiai jau ir Bratislava. Trijų juostų autobane pasitaikė tik vienas kitas lenktinas vilkikas, priešingai nei tada, kai į Zalcburgą traukė jų šimtai.
Jei vinjetę Austrijos keliams vėl nusipirkome internetu, tai leidimą važiuoti per Slovakiją įsigijome degalinėje už Bratislavos, kur puikiai angliškai kalbantis darbuotojas viską mums paaiškino ir sklandžiai aptarnavo.
Ilgainiui Slovakija pasirodė įveikiama netgi sunkiau nei Austrija, ypač nuo tada, kai iki tikslo liko apie 120 kilometrų, kai patekome į siaurą kelią, vingiuojantį per Slovakijos kaimus. Ir tuomet navigacija parodė, kad šią kelio atkarpą įveiksime per daugiau nei dvi valandas, o vidutinis greitis tesieks 50-60 kilometrų per valandą.
Taip ir buvo, kol sukiojomės per 127 Vilkijas, kol serpantinais ropštėmės į kalnų aukštumas, o paskui leidomės žemyn. Abiejose kelio pusėse vėrėsi įspūdingi Tatrų vaizdai, bet jau nebeužteko energijos jais mėgautis.
Jei leistinas greitis vietomis ir pakildavo iki 70 kilometrų per valandą, tuoj pat vėl priešais akis išdygdavo balta lentelė su gyvenvietės pavadinimu. Nesibaigianti gyvenviečių-dešrelių virtinė. Vienoje iš jų kalno papėdėje net futbolo šventė vyko, žmonės traukė šuorais į ją.
Šeštadienį Slovakijoje išpuolė kažkurio šventojo diena, tad visos parduotuvės užsidarė ir visi išėjo melstis ir gerti. Kai kas tuokėsi, kai kas turbūt ir numirė, o mes kantriai kaimas po kaimo, gyvenvietė po gyvenvietės yrėmės Lenkijon, Zakopanės link.
Šiaip ne taip įveikėme Slovakiją. Lenkijoje sustojome apsipirkti „Biedronkoje“, nes rytoj jau lenkai melsis ir nebedirbs. Tad vietiniai kaip pasiutę krovė prekes į krepšius, o man ta jų parduotuvė žiauriai nepatiko – viskas brangu – kas ten kažkada puldavo užsipirkinėti pas mūsų kaimynus? Žymiai pigiau ir jaukiau Vokietijos Rūpoldingo „Aldi“ parduotuvėje.
Likusieji 20-30 kilometrų atrodė niekada nesibaigs, bet mes dienos tikslą šiaip ne taip pasiekėme! Ir kai pagaliau patekome į šalia greitkelio išsinuomotus apartamentus viešbutyje „Tatra Nest“, tada supratau, kad noriu staugti: kur mano Rūpoldingo arkliukai po langais, kur mano bavariškasis stoglangių baras, kur prašapo Mocarto dvasia, po langais palikdama tik pirmyn atgal zujančius automobilius ir plytgalių panoramą palei nosį?
Gyvensime dabar kelias dienas virš parduotuvės, tiesiai virš jos kasų. Nors apartamentai modernūs, bet mane ištiko toks kultūrinis šokas, kad net pro pat nosį pradundantys traukiniai nesugebėjo paguosti.
Prašapusį Mocartą ausinėse bandžiau pakeisti atšapusiu Šopenu, tačiau tasai menkai gelbėjo. Noriu atgal į Bavariją! Stengiausi guostis tuo, kad kitą dieną Zakopanės miestelis kažkaip mus reabilituos ir galėsime pasikrovę energijos traukti Varšuvos link.
Šiame pakelės griovyje yra vienintelis pliusas – ryte su šeima liftu nusileidome į svečių namų SPA zoną ir šiaip ne taip supratę, kaip įjungti burbulinę vonią, pasimėgavome vandens teikiamais malonumais.
Jei Rūpoldinge pliuškenomės tikrame atvirame baseine tikro kalno papėdėje, tai čia sienų apipavidalinimas tebuvo viso to reminiscencija.
Bet kokiu atveju, mes jau beveik įveikėme pusiaukelę iki Lietuvos, neįstrigome Austrijos-Čekijos pasienyje, jei būtume bandę grįžti tokiu pat maršrutu, kaip atvykome, ir dar turime apie pusantros paros vandens burbulų apsuptyje atgauti jėgas tolimesnei kelionei.
Pasiburbuliavę nusprendėme nuvykti ten, kur dabar labai madingai traukia Lietuvos gyventojai – į Zakopanę, iki kurios nuo mūsų „Tatra Nest“ yra apie 12 kilometrų. Nuo Lietuvos turbūt reikėtų minti daugiau nei 900 kilometrų, tad būtų nuodėmė neįkišti nosių į šį išliaupsintą kalnų miestelį.
O dabar, kai jau grįžome iš ten ir rašau apie tai, tegaliu pasakyti: apsaugok, Viešpatie, nuo tokių Zakopanių, zakopaj, ir tiek to! Nei mūsiškės Palangos, nei Druskininkų ar Birštono lygio, toli gražu, netraukia…
Visų pirma, į akis krenta architektūrinio stiliaus nevientisumas, visur perkrautas neskoningomis reklaminėmis iškabomis. Negelbėja net įspūdingi kur ne kur dunksantys mediniai namai ir kone iš visų pusių Zakopanę supantys kalnai. Visa tai yra visai kita lyga nei Bavarija. Tai yra pigus turgus, priplojantis kiniško šlamšto krautuvėlėmis-landynėmis.
O jau žmonių neskoningumo viršūnė! Net Palangoje jau gali pamatyti išsiskiriančiųjų iš beveidės masės... Pigiai tatuiruota mėsa, vyraujanti dabar visur aplinkui, piderastkės, varšavkės, diedai ir panašiai. Sunku nupasakoti. Ir dar kur ne kur įsimaišiusios kaitroje besikankinančios musulmonės.
Užplūdo mus su Judita kažin koks egzistencinis siaubas toje Zakopanėje. Aišku, kilti į kalnus būtų išeitis, bet mes jau taip pasisotinome Alpėmis, kad nieko nebesinori. Vietomis atrandame ir visai įdomių vaizdelių.
Tačiau visa ta kakofonija vis vien varo iš proto.
Beje, čia dar tebežydi jazminai.
Parke ant suoliuko trinasi bomžų trijulė, ko nė karto neteko regėti Rūpoldinge. Kaip ir kalnų kiniško šlamšto, nuo kurio lūžta lentynos ir, atrodo, tuoj viskas išvirs ant gatvės. Pagrindine promenada pirmyn atgal zuja policijos automobiliai...
Ir vėl išlenda koks nors gražesnis vaizdelis, įsodrintas iš kažkur atsklindančio rūgštaus šlapimo tvaiko.
Žodžiu, mums trumpino smegenis Zakopanė. Gal ir gerai, kad mokamoje aikštelėje automobilį įparkavome tik kelioms valandoms, o ne visai dienai.
Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, o septintąją ilsėjosi. Lenkai irgi, todėl sekmadienį uždarė visas parduotuves. Tiesa, tokios kaip „Žabka“ ir kitos smulkios krautuvėlės naudojasi proga, kol nedirba didieji, tad Dievo poilsio dieną turi progą pasididinti apyvartas.
O mes ta proga dar pasilepinsime pakelės svečių namų SPA zona, įrengta rūsyje, o po to trauksime į paskutinę šios kelionės nakvynės vietą Vidurio Lenkijoje už Varšuvos.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą