Nida. Fotoreportažas.

Nuotraukos, nepatekusios į „Nidos dienoraščių“ ciklą:

 

Nidos dienoraščiai (4). Au revoir!

Kai visą Nidą užtraukė tiršti lietaus debesys, šeimyninis „Šerkšno tylos“ koncertas įvyko tiesiai lietui palei nosį. Ne „Agilos“ koncertų salėje, o šalia jos, po stogeliu, kur žaismingi lašų pirštai nepasiekia. Kai kurie į polietilenines plėves įsivynioję žmonės, kaip šiltnamių daržovės, visgi nesistengė pernelyg skubėti namo ir kantriai dalyvavo gyvo garso koncerte – čia pat, kartu, po vienu stogu bei aplinkui. Akustinį skambesį praturtino harmoninga lietaus aranžuotė ir krentančių monetų įskeltos natos. Vaikai vos susilaikydami spoksojo į nežmoniškai viliojančias balas, tačiau akimirkos svajonei išsipildyti nebuvo lemta – guminiai batai po vakarykščių „pasiplaukiojimų“ namuose kepinosi šonus ant deginančio elektrinio gyvatuko. Ech...

Nidos dienoraščiai (3). Laimės sinonimas.

Lietui pasitraukus, apie 10 valandą vakaro vėl ėmėme vaidentis mes. Iš dangaus daugiau niekas nebekrito, todėl sklandžiai pavyko surengti „Šerkšno tylos“ koncertą, kuris tikrai buvo nuostabus. Dainavo vaikai, žuvėdros, šunys bei horizonto burlaiviai. Apsikabinusių pagyvenusių žmonių pora sukosi ratu ir spindėjo. Vakar vienas keistuolis įsigudrino sušokti išskirtinį šokį. Jo partneris buvo... dviratis!

Nidos dienoraščiai (2). Smėlynų vizijos.

Mariose it nedideli burlaiviai plūduriuoja balti apsnūdę paukščiai. O mes miname pedalus Preilos link. Įdomu tai, jog Preilos vardas susijęs su Latvija. Tiksliau tariant, su šios šalies miestu Preiliais. Jei tai asmenvardinis vietovardis – pavardė Preilis – latvių kalboje reiškianti „neprašytas svečias“, tai gal mes – taip pat neprašyti svečiai, nes niekas lyg ir neprašė tenais važiuoti, bet...

Nidos dienoraščiai (1). Šerkšno tyla liepą.

Bėgliai. Iš Vilniaus! Užnugaryje palikome vasarinio dušo pagaliau merkiamą sostinę. Dangui nebepakeliamai prislėgus žemę, mikrorajonai akimirksniu virto didžiule burbuline vonia. Valytuvai nenustygsta vietoje. Jų monotoniškas šokis ritmingai ir taktiškai praskleidžia lietaus užuolaidas, už kurių veriasi svaigulingai viliojantis kelias.

Katinautiškės dienoraščiai (7). Atgalios.

2012 05 29, Antradienis

Po pažastimis – du trilitriniai stiklainiai šviežut šviežutėlio pieno ir... beveik 10 dienų Katinautiškėje, ramiai skaičiuojančioje jau trečiąjį savo šimtmetį. Norėčiau kada nors čionai atvežti bent vieną katiną. Galėtų ramiai sau burgzti ant kokios kupetos. Kupetiniame kaime. Karvei palei nosį. Manau, turėtų jis čia ką veikti.

Katinautiškės dienoraščiai (6). Kai žvaigždės nebežiūri į žemę.

2012 05 27, Sekmadienis

 

 Krosnies remontuotojai turbūt visgi nusprendė, jog jau prasidėjo vasara (o gal žiema?) – nebepasirodo keletą dienų. „Kas remontuoja krosnį vasarą? Kas remontuoja krosnį žiemą?..“, – makaulėje tebesisuka universali retorika. Galbūt ruduo būtų ne pats blogiausias sprendimas? Jei ne šių, tai bent kitų metų…

Katinautiškės dienoraščiai (5). Aukštaitijos nacionalinio parko pasaka, arba kiaurai šviesos pervertos lūšys.

2012 05 26, Šeštadienis

Vakar kulnais ir širdimi palietėme tai, kas Lietuvoje yra nuostabiausia. Užnugaryje palikę didžiulius nuo žvyrkelio atplyšusių dulkių kamuolius, pasukome į kairę ir pasienio ruožo plentu pajudėjome Ignalinos link:

Išorinės mirties zonose pagaliau pavyko pastebėti vieną kitą žmogų (!). Galbūt dėl to, jog ore tvyrojo vidurdienis, o ne vakaras, kai šiomis vietomis į jaukiąją Katinautiškę važiavome pirmąjį kartą. Tuomet akį ir sielą rėžė visiškas sodybų tuštėjimo metas – tartum nejučia būtumei patekęs į niūraus fantastinio filmo pradžią. Tad pirmieji išvysti žmonės jau reiškė Gyvenimo sugrįžimą. Panašiai kaip A. Kamiu „Mare“ į išmirusį miestą sugrįžta žiurkės, skelbiančios, kad ši terpė jau tampa įmanoma gyvybei išlikti. Ne, nelyginu žmonių ir žiurkių, ginkdie... Net jei jie dažnai būna labai panašūs padarai. Štai ir pirmoji „Ž“ raidė lyg ir sieja... Tai tik paralelė.

Katinautiškės dienoraščiai (4). Driežas „Kaizerio“ šulinyje

2012 05 24, Ketvirtadienis

Iš negilaus „Kaizerio“ šulinio kartu su šaltutėliu vandeniu pasėmiau… juodą driežą. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt… Turbūt… Driežą „Kaizerio“ šulinyje. Užkūriau pirtį. Ne, ne, ne driežui (jį kartu su vandeniu šliūkštelėjau į apkepusią žolę – tegul gyvena lietuviškas krokodilas), o tikrą garinę pirtį šalia Svylos upelio. Rūksta garas, virsta garelis…

BUS DAUGIU, nes Lagaminas be dugno.

Katinautiškės dienoraščiai (3). Gyvenimo salos, pirkios, entuziastingos pelės ir kiti pasienio ruožo ypatumai.

2012 05 23, Trečiadienis

Vakar vėlai vakare ir šiandien vos patekant saulei iš Svylos plūdine meškere iškrapščiau tris nedidelius ešerius. Būčiau nedvejodamas padovanojęs kuriam nors pirmam po ranka pasitaikiusiam katinui, bet kol kas nė vieno tokio Katinautiškėje dar neregėjome. Paradoksalu? Gal ir ne. O štai išpampęs ešerys atsikabino nuo spiningo visai palei pat nosį, šalia lieptelio, ir patenkintas grįžo atgal į savo stichiją. Už nugaros sunkiomis pėdomis it meškinas kaimo trobų link nubildėjo riebus zuikis, o virš galvos gagena praskrendančios ilgakaklės žąsys. „Ga-ga-ga-ga, dar ne pabai-ga-ga-ga“... Rytas. Kadangi kėliausi prieš keturias, įtariu, jog ši diena tikrai gali tęstis mažiausiai 72 valandas.

- - -

Entuziastinga pelė senovinės radijos nugarėlėje surado nedidelę angą ir... joje paliko  savo nugarą. Įstrigo visiems laikams pasidalindama lygiai į dvi dalis (be liekanos) – dvi kojos viduje, dvi išorėje.

 Taip ir sudžiūvo. Matyt labai norėjo dirbti arba gyventi „Lietuvos radijuje“. Ko tik nepadarysi dėl svajonės įgyvendinimo!

Katinautiškės dienoraščiai (2). Apie laiką, skaičius, krosnį, šiukšles ir duoną.

2012 05 22, Antradienis

Aleksas sakė, kad para Katinautiškėje trunka mažiausiai 48 valandas (o gal net ir 72). Reikės patikrinti. Paskaičiuoti. Mažojo piršto didumo žuvelių Svyloje suskaičiuoti turbūt neįmanoma. Žiūrint, kieno tie pirštai. Bet kam viso to reikia... Kažkada sodybos šeimininko dėdė siūlė jam: „Aleksai, nenori tapti milijonieriumi? Amerikiečiai už milijardą uodų sparnų duoda milijoną dolerių.“ Aleksas pagūžčiojo pečiais, suprask, „Nesąmonė, negali būti!“ Išradingasis dėdulė gerokai priekaištaudamas nusistebėjo: „Ot, netiki, matai, netiki! Tu ką iš tikro netiki?! Tereikia į stiklainį surinkti milijardą uodų sparnų. Tačiau yra vienas „tačiau“ – nei vienu sparneliu nei daugiau, nei mažiau...“

Katinautiškės dienoraščiai (1). Kai vasara į Svylą įmerkia padus.

2012 05 21, Pirmadienis

Per Švenčionis, per Ignaliną, per Dietkauščizną(!), per Tverečių atvykome į Senąją Katinautiškę. Ne į Kosmonautiškę, o į Katinautiškę! Kol kas nemačiau nė vieno katino. Ir nė vieno kosmonauto. Tik išdidų gaidį (gaidys turbūt ir negali būti kitoks), keletą nedidelių paršelių bei iš plačių laukų pargintą karvę, kad uodai nesukapotų.

Kuždančios šaknys

Vos įvažiavus į Žemaitiją, iš karto ima kuždėti... šaknys. Ir tos, kurios slepiasi vis labiau įšylančios dirvos begalybėje, ir tos, kurios visą gyvenimą iš padų kyla aukštyn, o tik vėl sugrįžus čionai, ypatingai švelniai šnekina pamažėl atitirpstančius prieširdžius... Egzistenciškai pats saldžiausias ir tuo pačiu pats skaudžiausias dalykas turbūt yra tas, jog visų mūsų gyvenimų atkarpos, tiesės, kreivės ir kitos vingrybės tam tikrais momentais, akimirkomis, metais ima ir susikerta, kurį laiką „teka“ kartu, o paskui, žiūrėk, vėl išsiskiria į skirtingas puses... Dar vėliau vėl susitinka arba nesusitinka... Šiek tiek panašu į pasaulinį vandens apytakos srautą. Mirusieji kartais... išlyja ant mūsų galvų, kad sparčiau keltume galvas dangop. Dar negimusieji, būna, kutena padus ir pakaušius, kad įsileistume juos bent užuominomis papasakoti apie Anapusybę, į kurią po laikinojo įkalinimo čionai vienas paskui kitą vienaip ar kitaip vis viena kažkokiu būdu išsiveršime... Šiaip ar taip, norime ar nenorime, esame bendrininkai ir kol kas niekur iš čia neišsisuksime. Nebūtina, visai nebūtina, žūtbūt „rautis“ į piligrimystę, strimgalviais pulti atrasti savąją Meką ar kitą populiarią lankytiną šventąją vietą. Juk pati Žemė šventa – užtenka apsidairyti į visas puses ir... pastebėti artimąjį, kuris geografiškai galbūt yra šiek tiek ar gerokai nutolęs, tačiau dvasiškai nuolat stebuklingai alsuoja tau į veidą bei širdį.