2012 05 21, Pirmadienis
Per Švenčionis, per Ignaliną, per Dietkauščizną(!), per Tverečių atvykome į Senąją Katinautiškę. Ne į Kosmonautiškę, o į Katinautiškę! Kol kas nemačiau nė vieno katino. Ir nė vieno kosmonauto. Tik išdidų gaidį (gaidys turbūt ir negali būti kitoks), keletą nedidelių paršelių bei iš plačių laukų pargintą karvę, kad uodai nesukapotų.
Senoji Katinautiškė – tai vienas iš nedaugelio kupetinių kaimų Lietuvoje. XVII amžiuje ši teritorija priklausė didikams Pacams ir buvo Dysnos dvaro ribose. Vardas pirmą kartą paminėtas 1775 metais. Kai kurie tyrinėtojai (Kazimieras Šešelgis, Mečislovas Urbelis) kupetinius kaimus vadina padrikaisiais arba savaime susiklosčiusiais. Kupetinį kaimą sudaro laisvai, be aiškaus plano, išsidėsčiusios sodybos, kartais kaimynų žemės įsiterpia viena į kitą. Jį formuoja gamtinės ribos – kalvos, miškai, ežerai, upeliai. Per kaimą besidriekiantys keliai nesudaro jungiančios ašies. Kupetinis kaimas formuojamas ir statant naujus gyvenamuosius bei ūkinius pastatus aplink vieną sodybą, padidėjus jos gyventojų skaičiui. Žodžiu – tikra improvizacija! Tik šiais laikais nedaug čia turbūt ir paimprovizuotum – akimoju viską stebinti Valstybės akis valstybinėms rankoms lieptų tau užmauti apynasrį.
Iš Ignalinos riedant Didžiasalio kryptimi, iš pradžių mus pasitinka jaukios pakelių gyvenvietės su savo nuostabiomis į dangų špiliais nusitaikiusiomis bažnytėlėmis. Prie pat plento ganosi karvės, avys ir vienas kitas katinas, greičiausiai niekada gyvenime neatostogavęs Katinautiškių kaime. Nors imk ir įsimesk keletą ūsuotųjų į automobilio bagažinę, kurioje turbūt netilptų net ir pusantro uodo.
Vėliau, pačiu pasienio su Baltarusija ruožu judant tolyn, kraštovaizdis sparčiai skurdėja. Ore tvyro vis didesnio apleistumo dvasia. Suklypę, beveik ant šono prigulę trobėsiai, mūriniai neaiškios paskirties pastatai tamsos išdurtomis akimis. Labiausiai stulbina tai, jog „skinant“ kilometrą po kilometro, nepavyksta pastebėti nė vieno žmogaus (gal jie dabar žaidžia slėpynių?). Nė gyvos dvasios. Tartum iš visų pusių į tave kvėpuotų Černobilis. Bet štai pakelėje ramiai atsilošę į visureigį užkandžiauja pasienietis ir pasienietė!
Dešinėje lieka Erzėto ežeras, kairėje – Tverečius, o mes kiek tolėliau sukame į dešinę ir jau neasfaltuotu keliu bildame Adutiškio kryptimi. Kraštovaizdis vis dar nežada nieko džiaugsmingo. Bet už maždaug 5-6 kilometrų vos tik pasukę į kairę ir perdardėję per medinį tiltuką, po kuriuo lėtai mąsliai teka Svylos upelis, pasineriame į užburiančio jaukumo Katinautiškės kaimą.
Jei kas nors ir galėtų savo lakioje vaizduotėje nusitapyti idealią kaimišką oazę, slypinčią pačioje dykrų apsuptyje, tai tas paveikslas tikriausiai ir būtų ne koks nors kitas, o būtent Senoji Katinautiškė. Čia kiekvieną namą ir kiekvieną tvartą (!) saugo budrioji prievaizdė Valstybė! Tiesa, ji dažniausiai taip apsaugo kurią nors visiškai lengvai suremontuojamą daržinę, jog ši nebepataisomai pamažu ima lygintis su žeme.
Svarbiausia prikalti lentą – „Saugomas valstybės“.
Iš tikrųjų viską labiausiai saugoja ir puoselėja patys ištikimieji šio kaimo gyventojai, o valstybė už tai nebent gali pavaišinti liniuote per nagus. Tačiau pamirškime visa tai ir verčiau pasinerkime į nendrinių stogų ramybę (tokių čia dar yra, tiesa, naujai atkurtų) arba į Svylos upelį, kuriame padus atsargiai jau svilinasi būsimoji vasara. Gandro sparnų išklotinė ir vėl meta šešėlį ant dar vieno šviesos periodo sulaukusių mūsų pakaušių. Žydinčio medelio šakose šėlsta nebesutramdomos bitės. Alyvos į giedrą padangę pučia violetinę savo aistrą. Be uodų ir be musių vasara juk nebūtų vasara. Išties dar juk pavasaris, nors vis sunkiau tuo patikėti. Šį kartą ilsėsimės ir kursime nuostabioje charizmatiškojo Alekso kruopščiai prižiūrimoje ir puoselėjamoje sodyboje.
N.L.,
2012 05 21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą