Venecija (2). Venecijos turgus, spalvingosios Murano ir Burano salos

2023 m. kovo 28 d., antradienis

Kai pabundi ryte, galima plačiai atsiverti langines. Nors gyvename prie pat kanalo, triukšmas toks, lyg būtume įsikūrę prie intensyvios gatvės: kanalu zuja darbininkų, kurjerių ir kitoks vandens transportas. Savotiška.

Venecija (1). Kada nors aš nusipirksiu stilingą paltą ir sugrįšiu į Veneciją

2023 m. kovo 27 d., pirmadienis

Po septynerių metų sugrįžtame į Italiją. Šį kartą lankysimės kuo pukiausiai visam pasauliui žinomoje Venecijoje. Dabar keliaujame su jau gerokai paaugusiais vaikais: dukrai Dorotėjai dvylika metų, o sūnui Elijui – šešiolika.

Vieną žmogų girdėjau sakant, kad jam taip ir nepavyksta dorai pamatyti pasaulio, nes, kad ir kur beplanuotų nuvykti, nuolat atsiduria… Italijoje. Visi keliai veda į Italiją.

Estijos salų robinzonai (5). Poide bažnyčia, jūroje braidantys Muhu salos arkliai ir karvės

2022 m. liepos 23 d., šeštadienis

Užnugaryje palikę Matjė kaimą ir jaukiuosius Adu-Jaani Kodumajutus svečių namus, Leisi miestelį ir Anglo malūnus, Saremos sala patraukėme žemyninės Estijos link. Tačiau pakeliui dar sustojome keliose vietose.

Estijos salų robinzonai (4). Medžioklės muziejus, arba kaip Braunas tapo Braune

2022 m. liepos 22 d., penktadienis

Matjė kaimo Adu-Jaani Kodumajutus svečių namais rūpinasi jau į aštuntą dešimtį įkopusi estė Kati ir jos vyras su sūnumis. Kati visą gyvenimą nugyveno Saremos saloje. Ji net 51-erius metus dirbo pradinių klasių mokytoja. Kurį laiką mokytojavo Sorvės pusiasalyje (mokinių klasėje tebūdavo vos keliolika), daugiau nei 30 metų dirbo salos sostinėje Kuresarėje, taip pat trumpai mokė vaikus ir šiaurinėje salos dalyje. Gimusi ir augusi Matjė kaime, baigusi mokytojos karjerą, sugrįžo į gimtąją namų ramybę, kurią vasaromis dabar drumsčia poilsiautojai.

Estijos salų robinzonai (3). Kuresarė, dyzelgeitas ir gyvenimo švyturiai

 2022 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Vakar rytas prasidėjo besiklausant… estiškų pasakų. Play spausti 2 kartus:

O paskui pasileidome tyrinėti Saremos salos sostinę Kuresarę. Mediniais namukais ji truputį primena Druskininkus. Žinoma, mūsų Druskininkai visvien įspūdingesni.

Estijos salų robinzonai (2). Anglo malūnai, Panga skardis ir kiti Saremos malonumai

2022 m. liepos 20 d., trečiadienis

Virš bungalo praskrido klykiančios gervės. Rytais rašau pasakas, truputį skaitau. Akys pavargusios, galiu skaityti tik esant ryškiam natūraliam apšvietimui. Vis per tą tinginystę neprisiruošiu užsukti pas okulistą, kad išrašytų skaitymui tinkamas papildomas „akis“.

O Saremos saloje įsiviešpatavo itin puikūs orai. Dangus giedrutėlis, saulė kepina kaip reikiant, jai nereikia akinių, kad visus mus pastebėtų. Net vidurnaktį šviesu, lyg nakčiai estai nenorėtų išduoti licencijos.

Skaitau Juditos labai rekomenduotą Philippe Claudel „Brodeką“. Itin savotiška knyga, lėtai įsibėgėjantis veiksmas.

Estijos salų robinzonai (1). Jūra tai yra, bet jūros nėra...

2022 m. liepos 19 d., antradienis

Estija, Saremos salos šiaurė, Adu-Jaani Kodumajutus svečių namai, Matja kaimas, esantis netoli Leisi miestelio. Truputį po vidurvasario. Mes pabudome mediniame namelyje. Jame telpa dvi dviaukštės lovos, šaldytuvukas, virdulys, kelios kėdės… Tai vadinama bungalu. Gan keistas žodis.

Iš bungalo kyšo namelio ploto terasa su stogu. Čia dabar ir rašau. Pusė devynių ryto. Saulė išsijuosusi kaitina į dešinį šoną. Ši informacija tikrai yra nereikšminga, nes jums jokio skirtumo – saulė galėtų spiginti ir iš kairės ar dar iš kur nors. Suklustumėte nebent tada, jei pasakyčiau, kad saulė neduoda ramybės iš po žemių.

O, ką tik pragydo estiškas gaidys! Terre! Ganėtinai vėlyvas. Negreitai supranta, kada jau rytas. Nebūtų estas…

Latvijos Tūja – pakeliui į Estiją, Saremos salą

Visada smagu, kad ir trumpai, paviešėti Latvijoje. Keliaudami į Saremos salą, vieną naktį nakvojome vietovėje Tūja (LV), o nuo mūsų apartamentų iki jūros buvo vos apie 80 metrų:

Pažaislio vienuolynas (fotoreportažas)

 

Sugrįžimas į Ventspilį (trumpi vaizdo reportažai)

Visur Play spausti 2 kartus – Karvės melžimas:

Laivelis:

Laivelis plaukia sausuma:

Dykumos šokis:

Sugrįžimas į Ventspilį (fotoreportažas)

Dar viena kelionė Latvijoje:

Bulgarijos dienoraščiai (13/14). Do svidanja!

2018 m. liepos 28 d., šeštadienis

Visai išpilnėjusį mėnulį kažkas staiga pakando (kaip ir mūsų atostogas). Kažin kokia klastinga ir išbadėjusi dangiškoji lapė. Turbūt. Svarbu, kad visai neprarytų.

Iki skrydžio atgalios liko keletas dienų.

Bulgarijos dienoraščiai (12). Tarptautinė kuprinių diena

2018 m. liepos 27 d., penktadienis

Pačioje atostogų pradžioje atrodo, kad jos bus ilgos ir begalinės. Taip ir gyvenimas atrodo vaikystėje. Bet štai iš kelių savaičių teliko vos keletas dienelių Bulgarijoje.

Taip nutiko, kad vėl nusprendėme aplankyti Nesebarą. Artėjant prie šio įstabaus miestuko – drąsiai galima jį pavadinti Bulgarijos perlu, – Judita autobuse Nr. 8 įsikalbėjo su bulgaru Malčo, kuris teigė, kad Naujajame Nesebare, esančiame neprivažiavus senamiesčio, visko galima įsigyti gerokai pigiau. Paklausę entuziastingojo vyruko, iš autobuso iššokome viena stotele anksčiau, nei ketinome. Judita jau seniai puoselėjo svajonę Bulgarijoje įsigyti gerą stilingą odinę kuprinę. Sklando kalbos, kad bulgarų odos gaminiai yra kokybiški ir nesunešiojami. Tiesa, vienas Elenitėje užkalbintas kuprinių ir rankinių pardavėjas turkas teigė priešingai – bulgarų odos gaminiai – tai menkalas, o štai turkų – tai jau pasaka!

Bulgarijos dienoraščiai (10/11). All included

2018 m. liepos 25 d., trečiadienis

Kuo labiau artėja rugpjūtis, tuo Elenitėje tampa tirščiau ir tirščiau – visus krantus nutūpę poilsiautojai-pingvinai, pingvinžmogiai.

Pakrantės ištuštėja tik tada, kai ateina pietų metas ir minia patraukia į viešbučius, pasimėgauti all-included pietumis. Minios prasiskirsto ir tuomet, kai ima vakarėti, temti arba, kai iš dangaus iškrenta vienas kitas lašelis, o rimčiau užlijus ant krantų akimirksniu nelieka nė vieno pingvinžmogio. Palaima! Tegyvuoja maudynės ir badmintonas!

Bulgarijos dienoraščiai (9). Elenitės šlaitais

2018 m. liepos 24 d., antradienis

Orai net ir Bulgarijoje, pasirodo, gali subjurti. Nuo pat ryto dangų užtraukė tiršti debesys – gal jau jie nebeprasisklaidys? Ir orų prognozė, kaip tyčia, žada nemažai lietaus – nejaugi Lietuva mus pasivijo?.. O mes taip stengėmės atsiriboti nuo bet kokių mūsų gimtosios šalies aktualijų…

Beje, lietuvių Elenitėje vis daugėja ir daugėja. Maža to, apsirgo Judita. Nuotaika ėmė absoliučiai degraduoti. Žinodamas begalinį jos potraukį maudytis, nebeatrastumei žodžių, kad ją paguostumei.

Pasiguodėme tik vakare, kai galiausiai išaiškėjo, jog orų pablogėjimas čionai – tik iliuzija. Mėgindami pakelti nosis, besileidžiant saulei išlindome panarstyti dar nematytų Elenitės kampelių.