2025 m. liepos 3 d., ketvirtadienis
Už šimto metrų nuo mūsų atostogų namų Rūpoldinge pūpso nedidelė jauki degalinė. Įsipylus degalų ir susimokėjus, vidutinio amžiaus vokietis palinkėjo geros dienos. Judita sakė, kad jos rytinė kava turbūt buvo viena skaniausių, kokią kada nors teko pirkti degalinėje.
Jau galime leistis kelionėn į Zalcburgą (Austrija), kuris nuo čia yra vos už 45 kilometrų. Įvažiavęs į jį pasijunti tarsi Kaune. Su visais geriausiais linkėjimais Kaunui. Tačiau pirmasis įspūdis netrukus pasikeis.
Monchsberggarage keturių aukštų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė įsikūrusi kone pačiame Zalcburgo centre, adresu Hildmannplatz 1. Įvažiuodamas aparatu išsimuši bilietą, o išvykdamas susimoki už stovėjimo laiką. Eime pasižvalgyti.
Zalcburgas yra troleibusų miestas ir jie čia atrodo puikiai.
Ekspromtu užsukome į vieną kiemą, o mus pasitiko tokie vaizdai.
Pasirodo, tai yra Spielzeugmuseum – žaislų ir žaidimų muziejus.
Daug kur vitrinose akys kliūva už spindinčių rankinių laikrodžių.
Alexander Shorokhoff laikrodžiai, dažnai pasižymintys išskirtinai meniška išvaizda, gaminami ir rankomis apdirbami mažoje manufaktūroje Alzenau miestelyje, Bavarijoje, Vokietijoje. Jie yra brangūs (riboto leidimo), nes kiekvienas nuo pradžios iki galo rankomis gaminamas vieno meistro, perdarant sovietinius mechanizmus Poljot. Prekės ženklo įkūrėjas Aleksanderis yra išeivis iš Rusijos, Vokietijoje gyvenantis nuo 1991 metų, čia už laikrodžių dizainą ne kartą įvertintas prestižiniais apdovanojimais, karo metu reiškiantis palaikymą Ukrainai – buvo išleista laikrodžių serija su Ukrainos vėliavos spalvomis.
Zalcburge iš karto pastebi, kad patekai į daugiakultūrį miestą: gatvėmis zuja daug musulmonų, indų ir kitokių tautybių žmonių. Austrija kai kuriuos laikinai priglaudė per Jugoslavijos karą, o jie čia taip ir liko. Ši šalis geranoriška emigrantams.
Pagrindinėje senamiesčio gatvėje ir yra žymusis Mocarto namas, kuriame 1756 metais gimė legendinis genijus.
Mozarts Geburtshaus, adresas – Getreidegasse 9.
Čia Mocartų virtuvė.
O čia kaip krepšininkai kartais mėgsta juokauti sakydami ir rodydami „too small“. Nebloga ironija, ane?
Judita ir mažasis Mocartas.
Judita ir Mocarto mama. Kaip susiderinusios!
Mocartų krosnis.
Natos.
Nors Mocartas nuo vaikystės su tėvu ir seserimi muzikante keliaudami po Europą neblogai užsidirbo, vėliau gyveno gan ekstravagantiškai, tad nuolat grimzdavo į skolas.
Daugiau nuotraukų iš gimtojo Volfgango Amadėjaus namo.
Bendrai paėmus, su Judita sutartinai pajutome, kad kuo toliau, tuo labiau vengiame didelių miestų. Erzina visa ta košė, nuolatos zujantis bukas inercinis turizmas. Aišku, Zalcburgas ne Londonas ir ne Paryžius, bet vis tiek net trečiadienį pagrindinėje turistinėje arterijoje su visa mase kartais tenka žygiuoti alkūne į alkūnę. O čia Zalcburgo katedra ir Mocartas šalia jos.
Dar pasisukiokime aplinkui.
Ant kalno kažkokia pilis, net nežinau, kas tai.
Debesėliai lyg plunksnos pasklido virš aikštės fontano.
Kateris ant ratų.
Pačiame centre radome gan didelį nestandartinį prekybos centrą, maisto parduotuvę, kurioje lentynos lūžo nuo neregėtų prekių gausos. Vaikus paleidome po nepažįstamą miestą pasiganyti vienus, o mes su Judita prie tos parduotuvės susiorganizavome improvizacinius pietus.
Žalsvai melsva Zalcacho upė teka per Zalcburgą. Nors senamiestis įsikūręs abiejose jos pusėse, į kitą pusę bristi nebeturėjome ūpo.
Bet užtat įsimylėjėliai turėjo ūpo šitaip nukabinėti tilto turėklus raudonomis spynelėmis.
Tiesą sakant, visas tas metalo laužas ant miestų tiltų, negailestingai lenkiantis tiltų stuburus upių link, atrodo užknisančiai, bet čia išėjo subtiliai ir skoningai.
Judita ir Austrijos musulmonai.
Su pasiganiusiais vaikais vėl susitikome šalia Mocarto muziejaus ir nusprendėme traukti atgal prie automobilio. Sūnus Elijas sakė, kad jam perkant gėrimą parduotuvėje, pardavėjas akivaizdžiai bandė apgauti, mėgindamas nusukti 5 eurus ir neduodamas čekio. Džiaugiuosi, kad sūnus mokėjo už save pastovėti, nenusileido, atgavo pinigus ir tą gėrimą paliko lupikaujančiam druskų miesto sukčiui.
Pakeliui dar galima pasivaišinti gaiviais ledais, nes karštis tvoskia kaip išprotėjęs, termometrų stulpelius šokdindamas iki +35.
Štai mes ir vėl prie to paties tunelio, greta kurio požeminėje aikštelėje ilsisi mūsų senutėlė tojota.
Už nepilnų trijų valandų jos poilsį išvažiuodami sumokėjome 8 eurus, bet vieta tikrai arti centro. Gal dėl karščio, gal dėl nuovargio vis nesugebėjau tinkamai paklusti navigacijai, tad kelis kartus sukome ratus aplink gimtąjį Mocarto miestą, tarsi pats Volfgangas Amadeus mus būtų šokdinęs užburtąja fleita, vis nenorėdamas išleisti į ramųjį Rūpoldingą.
O parsiritę į atostogų namus pastebėjome, jog namo vestibiulyje svetingoji šeimininkė ant aukšto medinio staliuko buvo palikusi tokį lapą.
P.S. O vakare Zalcburgo miesto dulkes nusiplovėme nuostabiajame Rūpoldingo pakalnės baseine po atviru dangumi.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą