2025 m. liepos 8 d., antradienis
Vos užnugaryje palikus nejaukiąsias Zakopanės prieigas, aplinkui ėmė dygti vaizdai tarsi kokioje Austrijoje. Autostrada Krokuvos link raitėsi zigzagais, dažnai stačiai leidosi žemyn, o į ją iš visų pusių spoksojo kalnuotos apylinkės, su jose išsibarsčiusiais bažnytkaimiais. Vis tik sunku buvo įtikinti šeimą kuo nors grožėtis po apsilankymo Bavarijos Alpėse.
Išvykstant iš „Tatra Nest“ netoli Zakopanės navigacija rodė dienos tikslą: apie 515 kilometrų. Pamanėme: kelionės trukmė – 5.30 val. Vis ne 8 valandos, kaip iš Rūpoldingo išvažiuojant į Zakopanę. Tačiau po gerų kelių valandų kelio, jau kirtus užsikimšusius Krokuvos priemiesčius, sunerimome dėl to, kad navigacija vis dar rodo, jog teks keliauti maždaug 4.30 val. Vadinasi, kažkur priekyje kelias gerokai užsikimšęs. Laiku išsianalizavome padėtį ir nusukome į šalia autostrados esantį „McDonald‘s“, nes būtų tekę apie dvi valandas niurkytis iš vietos neapajudančiame kamštyje.
Kai kantriai išlaukę galiausiai pajudėjome tolyn, netrukome išvysti spūsties priežastį: gaisrinių, policijos automobilių, televizijos reporterių su kameromis apsuptą automobilį, visiškai sukežintu priekiu... Bijau, kad ši kelionė kažkam baigėsi labai liūdnai.
Vis stebėdamas, kas dedasi keliuose, visai nesistebiu, kodėl taip nutinka. Apie skubajobus ir prilipėlius prie užpakalio lenkiant jai minėjau anksčiau. Žinoma, nutinka ir viokiausių nenumatytų dalykų, bet labai dažnai kiaurai permatau eismo dalyvius, kurie vėliau ar anksčiau padarys kažką nebeatitaisomo.
Negana to, visai netoliese, priešingoje autostrados pusėje, savo kelią baigė kitas panašiai sumaitotas lengvasis automobilis, o dar už kelių kilometrų, jau mūsų pusėje – mikroautobusas aplamdytais šonais. Štai tiek kone vienoje vietoje. Sakytumei, prakeiktas kelio ruožas, bet drįsčiau teigti kitaip – prakeiktas skubėjimas ir pernelyg didelis užtikrintumas savo veiksmais, per didelis pasikliovimas ratuotu metalo gabalu, kuris tarsi suteikia teisę agresyviai stumti kitus sau iš kelio.
Ir kaip tik prieš Varšuvą vienas toks individas šovė, kaip reikiant šovė, kad net nepastebėjau, kaip jis iš dešinės pusės švystelėjo lenkdamas mus kelkraščio asfaltu, sutrikdydamas ramų judėjimą pirma juosta, kai greitis buvo maždaug 110 kilometrų per valandą. Vos aplenkęs iš pirmos juostos iš karto įsispraudė tarp antra juosta apie 130 kilometrų per valandą važiuojančių mašinų. Tas įsispraudimas buvo toks, kad aš staigiai sumažinau greitį, nes pamaniau, jog tuoj į orą išlėks mažiausiai trys transporto priemonės ir kliudys mus. Ačiū Dievui, taip neįvyko, nors nedaug trūko – lekiant tokiu greičiu įsisprausti apie 50 centimetrų atstumu tarp eismo dalyvių yra potenciali savižudybė ir žmogžudystė vienu metu. Ir iš viso, kaip tas kurwa įsigudrino lenkti iš dešinės, iš kelkraščio pusjuostės?! Tiek to, kad jis kada nors užsimuš, natūralioji atranka, bet jis gali dar pražudyti niekuo dėtus žmones, šeimas.
Šiaip ne taip priartėjome prie Varšuvos ir ją pavyko apvažiuoti gan sklandžiai, vos kartą nukrypus nuo navigacinio tikslo, ką greitai ištaisėme ir nepapuolėme į vakarinius kamščius, kurie giliau Varšuvoje jau buvo beprasidedą.
Po to patekome į vietinės reikšmės kelią, kuriame iš priešpriešos skuodė daugybė vilkikų, tralų ir kitokio sunkiasvorio transporto. Taip teko niurkytis dar apie valandą. Ir čia atsirado visokių puspročių, lenkiančiųjų „šachmatininkų“, kurių galvose tėra vienintelis siūlas, kurį nukirpus nukristų ausys. Lėtai, bet užtikrintai paskui tralą su lietuviškais numeriais galiausiai atbildėjome į kelionės tikslą.
Kirtome jaukų Broko miestelį su įspūdinga gotikine bažnyčia, primenančia Šv. Onos šventovę Vilniuje, ir atsidūrėme jau ne tokioje jaukioje Malkinia Gorna, vienoje tų vietų, kur apima atšiaurumo jausmas, priešingai nei Rūpoldinge, kur sutikti nepažįstami vokiečiai gatvėje su tavimi sveikinasi. Čia dauguma paniurę, panašiai kaip ir Lietuvoje.
Žodžiu, kol kas esame Mazovijos Ostruva regione, nuo kurio iki Lenkijos-Lietuvos pasienio telieka įveikti apie 230 kilometrų, o iki pačių namų bus maždaug 430 kilometrų, kuriuos bandysime netrukus įveikti.
Apsistojome ketvirtajame daugiabučio aukšte, kur laiptinėje viename aukšte – šeši butai. Prie laiptinės durų be atokvėpio pšepšekina lenkiškos močiutės, o pro jas prapirsčioja vienas kitas geziukas.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą