(Nebe)Latvijos dienoraščiai (12). Abrikoso kauliukas

2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Paskui keltą sklendžia žuvėdros. Grįžtame įkrauti jūros, kopų, sakų aromato, aplipę žvaigždžių dulkėmis, kišenėse ir plaukuose – smėlis, mintyse – naujos erdvės. Iš Klaipėdos per Šilutę, Žemaičių Naumiestį, Vainutą atsibeldėme į Tauragę. Čia atsikvėpsime keletą dienų ir tuomet per Jurbarką, Panemunės keliu judėsime Kauno, o paskui ir Vilniaus link. Taip baigsis ši kelionė.

Naktimis palaipsniui jau ima dusinti įspūdžiai. Ryškiai išplaukia ir neleidžia užmigti. Šitiek metų virš mūsų galvų kaip koks prinokęs obuolys kabo Latvija ir tik dabar sugebėjome pakelti į ją akis, išvysti jos grožį.

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (11). Grybauskaitė, papūga ir vėžlys kopose, arba žmogus dėžėje ir kiti atostogų malonumai

2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Kopose uodų nebeliko tarsi pamojus burtų lazdele. Todėl ir pavyko įgyvendinti užvakarykštį ketinimą – miegmaišyje miegoti po atviru dangumi. Kur dingote zyzekliai, kur pasidėjote taip staiga? Atostogos? O naktinis dangus virš galvos tikrai buvo gilus ir neužvertas, nors tiek vakaruose, tiek šiaurėje sukiojosi tamsūs debesys, žaibų blykstės nušviesdavo padangę tai vienoje, tai kitoje pusėje, kartkartėmis valdingu kumščiu pagrūmodavo griaustinis. Kažkas mus fotografavo iš viršaus. Atmerki akis ir džiaugiesi – gyvenime tokių lubų nesukurtų pats nagingiausias planetos meistras. Grįžulo rato samtis pilsto sapnus. Mėnulis vis pilnėja ir pilnėja. Tartum nenorėdamas atsilikti nuo saulės, parodo, kad ir jis moka apšviesti jūros vandenis.

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (10). Atpūta zona.

2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Pariedėję iki įvažiavimo į Nidą ir automobilį pasistatę nemokamoje stovėjimo aikštelėje, nuo kurios jūra ne taip ir toli (apie 300 metrų), pasiėmėme tik miegmaišius ir palapinę vaikams. Ketinome miegoti kopose po atviru dangumi, bet šį sumanymą sugadino uodai. Jie turėjo savų planų. Teko grįžti į mašiną pasiimti antrą palapinę.

Išaušo dar vienas karštas rytas. Šeima tebemiega, skruzdės laksto savais takais. Po Nidą irgi laksto kažkokie nebe tokie žmonės, o gal mums tik taip atrodo... Neapleidžia jausmas, kad per dešimtmetį kontingentas iš esmės labai pakito. Visada čia buvo turčių ir jų lepūnų atžalų kampelis, o dabar dar ir forsavotų mužikų beigi jų varšavkių priviso. Visi kažin kokie agresyviai atsipūtę, neva, žiūrėkite, aš ilsiuosi! Net ir vokiečių lyg ir ne tiek daug (?). Vos ūgtelėję lepūnai garsiai kalba, laižo pirštus, minko savo išmaniuosius ir nebežino, kur čia dėtis, kad nebūtų taip nuobodu. Išpalangėjusi Nida, deja, išpalangėjusi... Greičiau statykite tiltą ir kurią nors iš centrinių gatvių pervadinkite Basanavičiaus, tuomet gal net ir Lietuvos varšavkių sostine pretenduosite tapti!

Latvijos dienoraščiai (9). Jei prie kelio tupi lapė

2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Jei prie kelio tupi lapė,

Greitai bus vadinas... Papė

Truputį po 10 valandos ryto termometro stulpelis jau perkopė +32 laipsnius Celsijaus. Jei ir toliau taip, oro temperatūra pasieks, o gal ir viršys įprastą žmogaus kūno temperatūrą. Iš serijos „Pirmą kartą gyvenime“ – pirmą kartą ryte prie jūros išgirdau giedantį... gaidį. Tikras kaimas. Ir iš tikrųjų vakar apie 10 valandą vakaro dar prieš įvažiuodami į Papę dešinėje žvyrkelio pusėje išvydome pūstauodegę gražuolę laputę. Dorotėja pro automobilio langą nespėjo jos pamatyti, tad paleido dūdas, nes jau ne pirmą kartą jai nepasiseka pastebėti kelią mums perbėgančių gyvūnų. Ypač norėjo sužinoti, kaip atrodo gyva lapė.

Latvijos dienoraščiai (8). Urviniai žmonės, upės slenkstis, Latvijos Venecija ir banditėlis su pacuko snukeliu. Su žmonėmis kalbėtis reikia.

2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Pirmą kartą kelionėje pabudau taip vėlai – apie 9 valandą. Jūra palaipsniui virsta ežeru. Bangos vis rimsta ir rimsta, visą dangų išraižė plunksniniai debesys. Panašu, kad įsivyraus karščiai. Ant mūsų skardžio-terasos, žvelgiančios į jūrą, tarp akmenų ką tik sukūriau lauželį ir užstačiau puoduką su vandeniu kavai. Šiandien sūnaus Elijo vardo diena.

Vakar, susirinkę palapines, per Jūrkalnę patraukėme Kuldygos link. Kelionės atstumas – 40 kilometrų. Pakeliui pasitiko jaukūs miestukai Alsunga ir Edole. Po pilį kiekviename, o Edolėje itin smagu – abi kelio puses skalauja tvenkiniai, visur vyrauja tyla bei ramybė. Vietinį gyventoją sunku net ir pamatyti.

Vos tik įvažiavę į Kuldygą, nutarėme papietauti, nes kaip tik buvo pietų metas. „Rimi“ parduotuvėje įsikūrusioje kavinėje-picerijoje benagrinėdami valgiaraštį susitikome tą pačią šeimą (taip pat su dviem vaikais – mergaite Kotryna ir berniuku Karoliu), su kuria Ventspilyje važiuodami siauruku sėdėjome tame pačiame vagone. Jie jau traukė Vilniaus link, o pakeliui užsuko į Kuldygą. Vėliau dar susitiksime ir šalia šio miestelio esančiuose smėlio urvuose.

Latvijos dienoraščiai (7). Milijardų žvaigždučių viešbutis

2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

7.14 val. Sėdžiu ant paties skardžio krašto. Tiesiogine žodžio prasme. Kava iš termoso jau visiškai šalta, o po kojomis banguojanti jūra vis labiau šyla – turbūt šaltąją povandeninę srovę pakeitė šiltoji. Skardis gan aukštas. Dešinėje pusėje pakrantėje dunkso gražūs dideli akmenys, o pati pakrantė pasislepia už posūkio. Kai kurie nemaži akmenys it pingvinai maudosi jūroje.

Praėjus lygiai savaitei po to, kai išvykome į šią kelionę – viena iš įspūdingiausių mūsų nakvynės vietų. Tokia tad čiurlioniada.

Latvijos dienoraščiai (6). Gute Nacht alles Leute!

2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Paskutinė priešpaskutinio vasaros mėnesio diena. Paskutinė nakvynė Liepenės kempinge. Vakar čionai iš Ventspilio grįžome tik apie pusę vienuoliktos vakaro. Atsisveikindami su šiuo miestu nuo molo bandėme akimis paskandinti saulę jūroje, bet ir vėl debesys buvo greitesni – prarijo karštąją žvaigždę nė nežagtelėję. Molas iš abiejų pusių užverstas propelerio formos betono gabalais ir akmenimis.

Latvijos dienoraščiai (5). Kvadratiniai medžiai, Ventspilio karvidė, ledų pardavėjos dovanos ir kiti radiniai

2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Pavyko rasti tai, ko norėjome. Vakar buvo labai turininga diena. Iš Parventos tiltu važiuojant Ventspilio centro link, kelias pakilo... į dangų.

Venta plaukė laivelis, kurio antenos galiukas matyt nebūtų pralindęs pro tilto apačią.

Latvijos dienoraščiai (4). Apie „Šerkšno tylą“ Ventspilyje, apie Melodiją ir apie vandens pramogų parko žarnyną

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Žmonių koncentracija čia tokia nedidelė, kad net ir vietą susirasti grojimui ne taip jau paprasta. Nutarėme suskambėti šalia įėjimo į pagrindinį pliažą, priešais ledų (saldejums) kioskelius. Prisėdome ant suoliuko, išsitraukėme gitarą, lūpinę armonikėlę ir „Šerkšno tyla“ pirmą kartą iškrito užsienyje, jei šį juokingą ir nuotaikingą kraštą apsivers liežuvis taip pavadinti. Anoks čia ir užsienis: vieni lietuviai Ventspilyje, vienas kitas rusas, vienas kitas latvis – ir tai šaknys Lietuvoje...

Latvijos dienoraščiai (3). Absoliučios ramybės miestas

2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Atsiimu visus palapinės pagaliukus, kuriais leidau save prismaigstyti vakar dėl to, kad niekaip nepataikome į kempingą, kuris apžavėtų ir nepaleistų važiuoti tolyn. Pataikėme. Liepenes kempingas. Liepos mėnesiui kaip tik! Vos apie 20 kilometrų nuo Ventspilio. Bet apie viską iš pradžių.

Iš Kolkos rago pajudėjome Ventspilio kryptimi. Palei jūrą, kuri čia yra dešinėje plento pusėje, bet gerokai toliau nuo kelio nei Jūrmalos-Kolkos maršrute. Nurodomasis ženklas, kurio fonas rudas, paprastai reiškia lankytiną vietą, tačiau mums jau ne pirmą kartą nepavyksta rasti kažko lankytino važiuojant pagal tokius ženklus. Kartais randame, o kartais ir ne. Gal čia Latvijos ypatumai, o gal mes ypatingai neatidūs? „Ragu kolekcija“ – bylojo ženklas, bet, privažiavę jaukią gyvenvietę miške, galiausiai patekome į paprasčiausią kiemą, iš kurio teko grįžti atgal į plentą. Ragai. Ragų kolekcija. Skriejam tolyn!

Latvijos dienoraščiai (2). Baltoji kopa, miško serbentai ir meškos paslauga

2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Šįryt pakilti su saule nebeužteko jėgų. 7.17 val. Šeima tebemiega. Jei vakarykštei nakvynės vietai skyriau 5 žvaigždutes iš 5 galimų, tai šiai vietai, kurioje dabar esame, skirčiau 3, nors, įvertinęs neišpasakytą ramybę, nepagailėčiau ir 4. Juolab vėl pavyko išvengti kempingų, kurie, prismaigstykite mane palapinės pagaliukais, niekaip nepajėgia sužavėti ir pavilioti. Nors tu ką... Ne dėl kainų. Dėl turgaus dvasios, kuri paprastai ten tvyro.

Tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje akis neužmato nė vieno žmogaus. Keista, bet vos tik parašiau praeitą sakinį, iš miško glūdumos išlindo trijulė ir latviškai pasisveikino: „Sveiki!“ (kirčiuoti pirmąjį skiemenį). Koks čia dar latviškai, taigi lietuviškai! Turbūt vyras, žmona ir jau išstypusi dukra. Praėjo pro mūsų palapines, pasuko į kairę ir lėtai nužingsniavo palei jūrą.

Latvijos dienoraščiai (1). Esi sveicināta, Latvija!

2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Nors pakilome ketvirtą ryto, iš Vilniaus Panevėžio kryptimi pajudėjome tik apie devintą valandą. Automobilis prifarširuotas daiktų-daiktelių. Vaikai (septynerių Elijas ir trejų Dorotėja) patenkinti. Jiems – pirmasis gyvenimo užsienis. „Toks čia ir užsienis“, – pasakytų piktas niurneklis, bet visgi... Broliškas užsienis.

Pirmiausiai aplankysime Rygą, o paskui Rygos įlankos pakrante per Jūrmalą trauksime Kolkos rago link. Vėliau palei Baltijos jūrą leisimės į Ventspilį, Liepoją ir grįšime į Lietuvą. Toks apytikris planas. Šiaip tai viskas beveik be plano. Kelios palapinės, miegmaišiai, kirvis, keli ant kaktos pritvirtinami prožektoriai ir pimyn! Senokai neteko kirsti Lietuvos sienos. Vieni kaimyninę šalį aplanko jau įžengę į ketvirtą dešimtmetį (pavyzdžiui, aš – anksčiau vis tekdavo tik kirsti Latviją), o kiti – įžengę į vos ketvirtus gyvenimo metus (pavyzdžiui, mūsų dukrelė Dorotėja). Jau vien dėl to, kad latvių kalba lietuviams turėtų būti (greičiausiai taip ir yra) pati juokingiausia pasaulyje, verta aplankyti šią šalį. Viliuosi, latviams mūsų kalba taip pat yra pati juokingiausia ir labiausiai įkvepianti – juk taip smagu netikėtai svetimšalyje atpažinti save!

Viduje kirba idėja pagroti Rygos gatvėse. Pirmoji tarptautinė „Šerkšno tylos“ (muzikuojančio šeimyninio tandemo) patirtis-misija. Dainuosime, žinoma, lietuviškai. Broliai supras. Seserys taip pat. Lai šypsosi latviai!

Iš dangaus kažkas nuvarė debesis.

Vilnius, Justiniškės, Rygos gatvė.

Kelionė Lietuvos ortodoksų keliais

Nerijus Laurinavičius

Kelionė Lietuvos ortodoksų keliais

            2014 balandžio 26 d. vyko jungtinė Lietuvos Karo Akademijos keliautojų klubo, Mokslų Akademijos turistų klubo, Lietuvos žurnalistų sąjungos keliautojų klubo ir Šv. Paraskevės parapijos pažintinė kelionė (su ryškiais piligriminiais atspalviais), kurią organizavo ir kuriai vadovavo Dr. Gintaras Labutis ir Kun. Vitalijus Mockus. Apie 400 km. per dieną.

            Maršrutas: Vilnius-Vievis-Kruonis-Kaunas-Užusaliai-Ukmergė-Raguva-Surdegis-Troškūnai-Vilnius.

            Šios kelionės idėjos gimimo vieta – Gruzija, po kurią keliavo entuziastingasis Gintaras Labutis. Įkvėptas kalnų pašlaičių vienuolynų dvasios ir grįžęs į Lietuvą šis niekada vietoje nenustygstantis bei idėjų nestokojantis keliautojas sužinojo, kad mūsų šalyje jau dešimtus metus ortodoksų pamaldos Šv. Paraskevės parapijoje laikomos lietuvių kalba, o tokios iniciatyvos pradininkas, įkvėpėjas ir tęsėjas yra charizmatiškasis kunigas Vitalijus Mockus. Tad jau iš karto buvo galima spėti, jog toks kelionės organizatorių tandemas nepaliks abejingųjų.

- - -

            Ankstų skaidraus balandžio rytą pilnas keliautojų autobusas pajudėjo iš Vilniaus, iš Šilo gatvės (Lietuvos karo akademija), ir per pavasariškai bundantį miestą patraukė Vievio link. Pirma stotelė – Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė, pastatyta 1842-1843 metais. Kiek kartų pro ją pravažiuota, pralėkta, prašvilpta?! Nesuskaičiuosi, kaip ir nesuskaičiuotini yra autostrada nuolatos skriejantys automobiliai. Pasirodo, kartais įmanoma sustoti.

           Netoli Vievio ežero kažkada veikė ortodoksų vienuolynas, kurį XIV a. pirmoje pusėje įkūrė

 Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino antroji žmona, Polocko kunigaikštytė Ieva.

 Manoma, kad iš Ievos vardo ir kilo šios vietovės pavadinimas – Vievis.