2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis
Pirmą kartą kelionėje pabudau taip vėlai – apie 9 valandą.
Jūra palaipsniui virsta ežeru. Bangos vis rimsta ir rimsta, visą dangų išraižė
plunksniniai debesys. Panašu, kad įsivyraus karščiai. Ant mūsų
skardžio-terasos, žvelgiančios į jūrą, tarp akmenų ką tik sukūriau lauželį ir
užstačiau puoduką su vandeniu kavai. Šiandien sūnaus Elijo vardo diena.
Vakar, susirinkę palapines, per Jūrkalnę patraukėme Kuldygos
link. Kelionės atstumas – 40 kilometrų. Pakeliui pasitiko jaukūs miestukai
Alsunga ir Edole. Po pilį kiekviename, o Edolėje itin smagu – abi kelio puses
skalauja tvenkiniai, visur vyrauja tyla bei ramybė. Vietinį gyventoją sunku net
ir pamatyti.
Vos tik įvažiavę į Kuldygą, nutarėme papietauti, nes kaip
tik buvo pietų metas. „Rimi“ parduotuvėje įsikūrusioje
kavinėje-picerijoje benagrinėdami valgiaraštį susitikome tą pačią šeimą (taip
pat su dviem vaikais – mergaite Kotryna ir berniuku Karoliu), su kuria
Ventspilyje važiuodami siauruku sėdėjome tame pačiame vagone. Jie jau traukė
Vilniaus link, o pakeliui užsuko į Kuldygą. Vėliau dar susitiksime ir šalia šio
miestelio esančiuose smėlio urvuose.
Keletas pastebėjimų apie kavinėse patiekiamą maistą –
degradavusiai „Čili“ picerijai yra ko pasimokyti. Sodri guliašo sriuba su
pupelėmis ir gausybe mėsos gabaliukų – vos apie 4,5 Lt, pavertus lietuviškais
pinigais. Panašu, bent jau mums gal taip pasisekė užtaikyti, kad latviai
nebando kiek įmanoma labiau išgręžti klientą ir kiek įmanoma labiau sutaupyti
produktų ar kita ko. Erzinantis nacionalinis lietuvių verslininkų bruožas.
Pietūs tikrai buvo gardūs ir sotūs. Už 40 Lt (ir dar už mažiau) laisvai gali
papietauti 4 asmenų šeima. Nekalbu apie aukštesnės klasės maitinimo įstaigas ar
restoranus, nes tokiuose niekada nesilankome – bergždžias reikalas.
Pervažiavę arkinį tiltą, dešinėje pusėje palikę platųjį
Ventos krioklį, prie kurio sugrįšime vėliau, pasukome į kairę ir nuriedėję apie
4-5 kilometrus, atsidūrėme vietovėje, kurioje yra garsieji Latvijos smėlio
urvai (Riežupės ola). Tiesa, čionai bilietų kaina, atsižvelgiant į tai, kad
pralindimas urvais kartu su gide tetrunka apie 15 minučių, truputį kandžiojasi
– 5 eurai suaugusiajam, vaikui nuo mokyklinio amžiaus – 3 eurai. Mums buvo
paskirta nuotaikinga gidė, kuri kuo puikiausiai viską supranta lietuviškai ir
papasakoti lietuviškai gali. Neprapultų mūsų šalyje.
Urvus rankomis rausė net kelios latvių šeimos kartos, o
kvarcinį smėlį vežė į Rygą, kur jis pavirsdavo stiklu. Bendras išraustų urvų
ilgis – apie 2 kilometrai, tačiau turistai gali praeiti tik apie 500 metrų.
Besikamuojantys dėl klaustrafobijos geriau čionai nelįstų. Giliausia vieta, į kurią
patenkama – 11 metrų po žeme. Tiek žiemą, tiek vasarą urvuose temperatūra
išlieka ta pati, t. y. +8 laipsniai. Latvių vestuvininkai tradiciškai
mėgsta užsukti į šiuos urvus ir Meilės vardu pavadintoje „salėje“ palikti gėlių
puokštes, kurios be vandens, padėtos ant smėlio ar įsmeigtos į jį, išsilaiko
gyvos net 2-3 mėnesius! Urvais lendama užsidegus žvakes.
Kad ekskursija nebūtų tiesmuka ir nuobodi, sugalvoti
teminiai lankytojų prablaškymai. Karštą vasaros dieną čionai – tikra atgaiva.
Vaikai net spėjo gerokai apledėti. Žiemą urvuose apsigyvena šikšnosparniai.
Išlindę į dienos šviesą, vėl sutikome pažįstamą šeimą, apie
kurią minėjau anksčiau – ji pateko į kitos gidės rankas. Palinkėjome vieni
kitiems gero kelio ir išvykome apžiūrėti Ventos krioklio.
Kriokliu jo nepavadinčiau – labiau panašu į upės kaskadą.
Gan plati kaskada, nuo kurios kai kurie vaikai net įsigudrina stačia galva
nerti į Ventą.
Iš pradžių tiek visų liaupsintas „krioklys“ (na ne Viktorija
ir ne Niagara, toli gražu) nuvylė, bet vėliau, žvelgiant iš kito miestelio
kampo, pakerėjo savo didybe (potvynio metu Ventos slenksčio plotis gali siekti
net 279 metrus!).
Kuldyga paliko gilų įspūdį. Čia tikrai tvyro paslaptinga
senamiestiška dvasia. Kai kurie pastatai gerokai apleisti, o juose slepiasi
praeiviui nežinomos istorijos. Jaukūs užkampiai, nuostabiai sutvarkytas
skulptūrų parkas, upelis, kiaurai veriantis miestelį, o po to beveik tikru
kriokliu krentantis žemyn ir nuskubantis į Ventos upę. Kaip kažkas pasakė –
Latvijos Venecija.
Jeigu Ventspilis – karvių miestas, tai Kuldygą pavadinčiau
kačių tvirtove. Tik katės čia gyvos ir kartais nori ėsti.
Įdomus sutapimas – šį antienos užkandį Judita rado „Rimi“ parduotuvės tualete. Vaišinkitės ūsuotosios!
Penktadienį daug kas mėgsta tuoktis.
„Šerkšno tyla“ Kuldygoje simboliškai sugrojo „Oranžinį
kiemsargį“. Tiesą pasakius, žmonių čia tiek nedaug, kad net ir nėra kam groti.
Kažkas minėjo, kad du trečdaliai Latvijos gyventojų bazuojasi Rygoje, o kiti –
likusioje Latvijoje. Važiuojant per miestelius, tai tikrai galima pajausti.
Šiandien mėginsime aplankyti Jūrkalnę. Išežerėjusioje jūroje
plūduriuoja paukščiai. Nuo skardžio kuo puikiausiai matosi jūros dugnas, jo
žolės ir akmenys. Diena bus karšta.
11.00 val.
- - -
Išvažiuodami iš nakvynės vietos, prie apgriuvusio pastato
pastebėjome stovintį automobilį. Netrukus nuaidėjo agresyvus švilptelėjimas. Tą
garsą išleido liesas žmogelis, piktu rusiško banditėlio-pacuko snukeliu.
Žmogelis-torpeda iš karto stačia galva nėrė į konfliktą. Galėjau ir pravažiuoti
nekreipdamas jokio dėmesio, bet pasidarė smalsu, koks paukštis skleidžia tokius
garsus – sustojau ir užgesinau variklį.
„Kaip jūs čia patekote?!“ – mirtinai stebėdamasis rusiškai pasiteiravo pacukas. „Iš dangaus nukritome!“ – pagalvojau, tačiau nepasakiau. „Čia juk privati teritorija (Privat ipašums), galėčiau nufotografuoti automobilį ir mokėtumėte 750 eurų baudą!“ – piktai pro dantis košė torpeda. Nieko sau, privat ipašums – plytų krūva ir stagarai. Matyt pacukas atvažiavo savaitgalį palindėti po jais. Be to, mes tik kirtome jo teritoriją ir buvome įsikūrę atokiau. „Jūra yra visų!“ – piktai jam rėžė Judita. „Taip, bet čia Privat ipašums! Važiuokite į savo smirdinčius Lietuvos kempingus ir ten gyvenkite! Ten jūsų jūra!“ – neatlyžo sovietonacis. Gerai, kad dar mūsų, o ne rusų! Mes čia pas brolius latvius svečiuojamės. Beje, viskas juk labai priklauso nuo požiūrio. Išvydęs keliaujančia šeimą, pacukas galėjo ir nešvilpti pro savo banditiškus dantis. Kiekvienoje tautoje savi išsigimėliai. V semje ne bez uroda – kaip sako patys rusai.
Sąžinė rami. Žalos nepadarėme, nė vienos šiukšlės
nepalikome. Kompleksuoti pirdžiai visada mėgsta pabrėžti savo teritorijų ribas.
Kaip sysiojančios katės. Danguje nebus jokių teritorijų. Visais laikais
banditai mėgino atitverti vaizdingiausius atokius gamtos kampelius, kad į juos
nepatektų poetai. Banditiškų reikalų organizavimui irgi reikia tylos, paukštukų
čiulbėjimo ir ramybės. Tik vietoje lentelės „Nikns suns“ („Piktas šuo“) reikėtų
užsikabinti lentelę „Piktas šernas“. Privat ipašums! Ne švilpti reikia, o
kalbėtis su žmonėmis. Lindėk savo plytų krūvoje privatusis graužike ir
stagarais dar užsikamšyk, o mes važiuojame toliau. Į Jūrkalnę nebesukome – patraukėme
Liepojos link. Dabar sėdime ant jūros kranto Pavilostoje ir matome dešinėje
pusėje tolumoje švytinčius skardžius, ant kurių praleidome dvi nuostabias
naktis. Paldies, Latvia!
14.20 val.
Nerijus
Laurinavičius
BUS
DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą