2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis
Jei prie kelio tupi lapė,
Greitai bus vadinas... Papė
Truputį po 10 valandos ryto termometro stulpelis jau perkopė +32 laipsnius Celsijaus. Jei ir toliau taip, oro temperatūra pasieks, o gal ir viršys įprastą žmogaus kūno temperatūrą. Iš serijos „Pirmą kartą gyvenime“ – pirmą kartą ryte prie jūros išgirdau giedantį... gaidį. Tikras kaimas. Ir iš tikrųjų vakar apie 10 valandą vakaro dar prieš įvažiuodami į Papę dešinėje žvyrkelio pusėje išvydome pūstauodegę gražuolę laputę. Dorotėja pro automobilio langą nespėjo jos pamatyti, tad paleido dūdas, nes jau ne pirmą kartą jai nepasiseka pastebėti kelią mums perbėgančių gyvūnų. Ypač norėjo sužinoti, kaip atrodo gyva lapė.
Ir še tau, kad nori: vos už kokių 50-ies metrų toje pačioje žvyrkelio pusėje pamatėme ir dar vieną smailiasnukę gudruolę. Lapė Papė Ilgasnapė. Dorotėja liko patenkinta kaip niekad, nes šį kartą gyvūnas papuolė į jos akiratį.
O šiaip, bent jau man, čia nieko ypatinga, nejauku netgi sakyčiau, nepaisant to, kad stovi suoliukai, staliukai, maisto rūkykla, tualetai, laužavietė – viskuo galima naudotis. Visa tai – šalia automobilių stovėjimo aikštelės. Vokiečių pora ant išskleidžiamų kėdučių visą vakarą sėdi prie savo automobilio. Ryte taip pat sėdi. Automobilių aikštelėj. Poilsis prie jūros, suprask. Vokietis ką tik susirado kažkokį nusususį pagalį – fotografuoja, fotografuoja, fotografuoja. Prabangi fotoįranga tviska saulėje.
Nemažai čia ir automobilių iš Lietuvos. Sąlyginai nemažai. Vakare it pasiutę kapoja uodai ir tūkstančiai mažų musyčių, įkyriai lendančių kur tik papuola. Tos musytės be galo mėgsta geltoną spalvą, geltonofilės.
Nė prie nieko taip nepuola, kaip prie geltonų paviršių. Kai grojome Ventspilyje, vilkėjau geltonus maškinėlius, tai jaučiausi kaip tikras karvašūdis. Kai esi geltonoje palapinėje, musytės taip trankosi į ją, jog atrodo, kad lyja. Šiaip jų pilna visame Latvijos pajūryje, bet vat uodų tai tikrai neteko patirti, Papėje – pirmas kartas.
Ant jūros kranto dunkso didžiuliai aptrupėjusio betono gabalai. Net ir sudėjus draugėn Papės, Pavilostos ir dar tuzino kitų Latvijos pajūrio vietų, vis vien joms nepavyktų nė priartėti prie įstabaus lietuviškosios Nidos grožio. Nors, bendrai paėmus, Latvija tikrai labai puiki ir nieko jai netrūksta. Gan neįprasta regėti visai šalia jūros telkšančius didelius ežerus (pavyzdžiui, Bušniekų ežeras, kurį nuolat pravažiuodavome grįždami į šalia Ventspilio esantį Liepenės kempingą).
Papėje praleidome 9-ą savo kelionės po Latviją naktį ir jau labai priartėjome prie Lietuvos pasienio. Vakar dar aplankėme Liepoją. Plati alėja veda jūros link, o alėjos gale – paminklas jūroje žuvusiems žvejams ir jūreiviams.
Buvome užsukę į šv. Onos evangelikų liuteronų bažnyčią.
Pataikėme į pamaldų pradžią. Gaila, nespėjome užbėgti į Liepojos Švenčiausios Trejybės bažnyčią, kurioje yra patys didžiausi pasaulyje vargonai. Daug ko nesuspėjome šiame mieste, nes aplinkybės susiklostė taip, jog teko galvoti apie nakvynę, o šalia Liepojos tinkamos vietos nesusiradome. Tačiau Latvijos muzikantų šlovės alėjoje ir Rožių aikštėje pagroti spėjome.
Netoliese yra roko muzikos klubas. Spėjome susipažinti ir su vienu girtu latviu, kuris vos tik mums pradėjus dainuoti, pasijuto esąs tikras rokeris. Pasirodo, kažkada turėjo draugų Lietuvoje, todėl prisimena vieną kitą lietuvišką žodį, frazę. Su dideliu entuziasmu mums pasakojo apie Latvijos muzikos padangės legendas „LIVI“ ir „Menuets“. „LIVI ir DZIVI!“ – plyšavo girtas pusiau pamišęs latvis, kurio akyse, slypinčiose už šiek tiek tamsintų akinių stiklų, tyvuliavo degtinė. „LIVI ir DZIVI!, LIVI ir DZIVI!, LIVI ir DZIVI!“ Suprask, „LIVI“ yra nemirtingi. Tačiau, anot apkvaišusio entuziasto, mes nepajusime to šūkio tikrosios prasmės. Tiesiog tame negyvenome. Ir jis teisus.
Kai muzikantų šlovės alėjoje ėjome pro nusipelniusių žmonių rankų įspaudus plokštėse, latvis stebėjosi, kad daugelio žymių Latvijos asmenybių mes nežinome. Neva, kaip galima nežinoti to ar ano, ar šito... ojoj... „O Kernagį žinote?“ – ramiai paklausė Judita. Pavėpėlis, atrodo, suprato savo išpuolio nepasvertumą ir ėmė garsiai kvatoti. Paskui dar bandė mums šį tą patarti dėl nakvynės, net siūlė savo lūšnyno kieme pasistatyti palapines, bet kadangi mums ne itin prie širdies girtos kompanijos, nutarėme važiuoti ieškoti kur pernakvoti už Liepojos. Taigi, pravažiavę Nicą (žinoma, ne provansiškąją), atsidūrėme Papėje. Čia kažkur ganosi laukiniai arkliai. Gal pavyks pamatyti. Lendu į jūrą, nes karštis tampa nebeištveriamas. Nebedaug teliko Latvijoje... Gali būti, kad važiuosime į lietuviškąją Nidą. Viso labo.
11.30 val.
Apie 17 val. „Šerkšno tyla“ atvyko į savo kūrybinį-idėjinį lopšį (Nidą).
Papėje laukinių arklių pamatyti nepasisekė. Latvijoje nuorodos kartais veda tikrai į niekur, o be to ši ekskursija organizuojama kartu su gidu, kurio sekmadienį turbūt nė nepavyktų rasti. Šventa diena yra šventa diena. Tesigano arkliukai.
Niekaip negaliu suvokti, kodėl lietuviai dešrelių virtinėmis veržiasi į tą Papę, į tą dulkių debesį šalia jūros. Poilsis automobilių stovėjimo aikštelėje arba kažkas panašaus. Esu tikras, kad tenai negrįšime. Nuo pagrindinio plento, beje, reikia, purtytis 8 kilometrus žvyrkeliu. Kai tai daro daug automobilių, per dulkių kamuolius nesimato nė kelio.
O į Nidą mes grįžtame visada. Nors šį kartą net neplanavome. Šventojoje sustojome tik vandens ir maisto, o Palangą išvis prašvilpėme. Karštis visai prarado protą. Kelto bilieto kaina nepakito – 42,90 Lt už automobilį. Įvažiavimas gilyn į Neringą – 30 Lt vietoje buvusių 20 Lt. Jaukus kelias išliko lygiai toks pats jaukus, tik nuo Preilos iki Nidos, berods, atnaujintas ir šiek tiek praplatintas.
Judita jūros vandenyje rado medūzą.
Čia jų daug. Gal net ir „Šerkšno tyla“ atgaivins prikepusią Nidą po kokių kelių valandų, kai žmonės ims traukti nuo jūros marių link.
19 val.
Latvijos dienoraščiai šioje vietoje jau lyg ir tampa Nidos dienoraščiais, su dar itin aiškiai juntamais latviškais prieskoniais.
Nerijus Laurinavičius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą