Latvijos dienoraščiai (18). Šizofreniniai Karostos kerai ir grįžimas į Lietuvą

2015 m. liepos 8 d., trečiadienis

Liepenes „Jeni“ kempinge besipakuojant palapines, lietus įkyriai lindo ne tik į akis, bet ir į palapinių maišus bei miegmaišius. Vasara eilinį kartą mūsų kraštuose apsikiaulino. Vėjas aprimo, tačiau iš dangaus pasipylė vanduo. Dėl šių priežasčių kėlionę nutraukėme anksčiau nei ketinome. Beliko tik užsukti į parduotuvę lauktuvių.

Praktiškas patarimas taupiems keliautojams: turbūt pigiausias prekybos centras Latvijoje, kiek teko patirti, yra „Super Netto“ (berods, priklauso „RIMI“ grupei). Tokį galima rasti ir Ventspilio priemiestyje, Parventoje.

Sudiev, Ventos mieste, sudiev, Vėjamiesti... Galbūt kada nors pas tave ir sugrįš palaidūnė vasara...

Latvijos dienoraščiai (17). Brangioji, aš sumažinau vaikus

2015 m. liepos 7 d., antradienis

Prancūziškas žodis le vent reiškia vėją. Paklausite, o kas gi sieja prancūzų kalbą ir Ventspilį? Atidžiau pasižiūrėkite į šio miesto pavadinimo šaknį. Nesvarbu, kad kas nors jums mėgins aiškinti, jog Ventspilis – tai Ventos upės miestas. 2015 metų liepos 7 d. jis tapo tikrų tikriausiu Vėjo miestu, arba Vėjamiesčiu. Vėjas įsismagino jau naktį – per miegus palapinėje girdėjome, kaip jis be paliovos šiaušia, darko medžių ševeliūras. Ryte, geriant kavą, sugebėjo net didelį akmenį nupūsti, užtrenkdamas virtuvėlės duris.

Latvijos dienoraščiai (16). Trankvilizuojantis lietus, Viduramžių šmėklos ir „Šerkšno tylos“ vakaras kempinge

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Lietus pradėjo badytis dar pirmoje dienos pusėje, o paskui ir visai įsisiautėjo. Dauguma kempingiečių susipakavo palapines ir išrūko savais keliais. Stovyklavietės erdvės gerokai atsilaisvino.

Yra tokia kategorija verslų, kurių valdytojai visiškai nesuinteresuoti geru oru vasarą. Tai – uždarieji vandens parkai. Ventspilyje vienas toks yra – Ūdens piedzivojumu parks. Kitas atviras, visai šalia pagrindinio pliažo (apsilankymą jame aprašiau pirmosios kelionės į Latviją užrašuose).

Latvijos dienoraščiai (15). „Šerkšno tyla“ Jūrmaloje, autostradas nugulę poilsiautojai ir horizonte išnyrantis Ventspilis

2015 m. liepos 4-5 dienos, šeštadienis-sekmadienis

Dvi sesutės per kalnelį nesueina, kas? „Rimi“ ir „Maxima“ Latvijoje. Neretai tenka pastebėti – jei pamatei „Rimi“, dairykis aplinkui, dažniausiai priešais ją, kitoje kelio pusėje, išvysi ir „Maxima“. Nors, kokios jos ten sesutės... Tarkime, kad ir Jūrmaloje.

Jei tikitės ko nors nemokamo, šioje kurortinėje juostoje galite tai pamiršti visiems laikams. Čia kainuoja ne tik įvažiavimas į miestą (2 eurai už parą), bet net ir kuklus lankstukas su šiokiu tokiu žemėlapiu Turizmo informacijos centre kaštuoja 50 eurocentų. Beje, pernai nepastebėjome jokių įvažiavimo rinkliavos taškų, o šiemet, traukiant centro link, atsimušėme į plytos ženklą, po kuriuo kabėjo tikslinanti lentelė su užrašu „Neturintiems leidimo“ (Neturintiems leidimo įvažiavimas draudžiamas). Keisčiausia tai, jog prieš šį ženklą nėra jokių akivaizdžių nuorodų, leidžiančių suprasti, kad kažkur netoliese galima nusipirkti bilietą (Tickets here or something else). Tiesiog dešinėje kelio pusėje (atvykstant nuo Kolkos) yra tokia tartum salelė, kurioje stovi bilietų automatai. Nežinant ar pirmą kartą važiuojant, labai lengva prašvilpti pro šalį, o paskui atsimušti į plytos ženklą. Ignoravęs jį, pasak vietinio taksisto, vėliau mieste gali gauti baudą. Trūksta vizualaus aiškumo.

Latvijos dienoraščiai (14). Pusės arbūzo miestelis, brangiai skraidantis krepšys ir Rygos kamščių gniaužtai

2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Sigulda mūsų šeimai tapo pusės arbūzo miesteliu. Ne vien dėl to, kad parkelyje gaivinomės arbūzu, o dar ir dėl to, kad pusiau (simboliškai) prie šios vietovės teprisilietėme. Prabėgomis, kaip sakoma. Iš pirmo žvilgsnio miestelis kažkuo primena Tauragę, kažkuo kitą Latvijos vietovę – Kuldygą, kurioje viešėjome pernai. Net ir pavadinimai panašiai skamba: Kuldyga, Sigulda…

Latvijos dienoraščiai (13). Nykštukų karalystė, saldžios kiškio spiros ir kiti latviški stebuklai

2015 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Prieš metus kaimyninę šalį apvažiavome tokiu maršrutu: Vilnius-Ryga-Jūrmala-Kolka-Ventspilis-Pavilosta-Liepoja. Todėl šiemet kelionę nusprendėme šiek tiek paįvairinti, t.y. nuo Rygos pasukti šiaurės rytų kryptimi – aplankyti Latvijos Šveicarija vadinamą Gaujos upės nacionalinį parką, kuriame įsikūrę Siguldos ir Cesio miesteliai. Paskui ketiname grįžti į Rygą ir vėl per Jūrmalą patraukti pernykščiu daugelį kilometrų palei Rygos įlanką besidriekiančiu keliu. Dar viena staigmena patiems sau tapo apsilankymas Tervetės regione įsikūrusiame nykštukų ir pasakų parke. Tad apie viską iš pradžių.