2015 m. liepos 8 d., trečiadienis
Liepenes „Jeni“ kempinge besipakuojant palapines, lietus įkyriai lindo ne tik į akis, bet ir į palapinių maišus bei miegmaišius. Vasara eilinį kartą mūsų kraštuose apsikiaulino. Vėjas aprimo, tačiau iš dangaus pasipylė vanduo. Dėl šių priežasčių kėlionę nutraukėme anksčiau nei ketinome. Beliko tik užsukti į parduotuvę lauktuvių.
Praktiškas patarimas taupiems keliautojams: turbūt pigiausias prekybos centras Latvijoje, kiek teko patirti, yra „Super Netto“ (berods, priklauso „RIMI“ grupei). Tokį galima rasti ir Ventspilio priemiestyje, Parventoje.
Sudiev, Ventos mieste, sudiev, Vėjamiesti... Galbūt kada nors pas tave ir sugrįš palaidūnė vasara...
- - -
Liepojoje gal ir yra šaunių vietų, bet, antrą kartą viešint joje, kažkodėl neapleidžia giliai užslėptas nepasitenkinimo jausmas. Ypač važiuojant per Karostą. Niūriai šizofreninė vieta, kaip iš kurio nors genialiai (ne)vykusio Tarkovskio filmo. Teatleidžia man šį režisierių garbinantys fanatikai. Turbūt pati kraupiausia vieta mirti. Šiaurės miestelis (severnas gorodokas), kad jį kur jūrų liūtai, su daugybe raudonų plytų šarvojimo salių, kuriose, pasirodo (!), gyvena žmonės. Tuo gal ir nepatikėtum, tačiau gyventojus dažniausiai išduoda ant virvių džiūstantys skalbiniai.
Kai kur čia dar išsigudrinę tebežydėti jazminai. Kas iš to, kas iš to-o... Judita sako, kad jie beveik nekvepia. Jau per praeitą kelionę įsitikinome, kad Latvijoje nuorodos kartais veda į niekur arba... aplink pirštą. Šiuo atveju dėl to pykti pernelyg nevertėtų – apsukę keletą ratų aplink visą Karostą, sekdami informacinius ženklus, taip ir neradome žymaus Karostos kalėjimo. Ir gerai. O kam to reikia? Vietovė ir taip labai panaši į Pravieniškių pirmąjį ir antrąjį miestelius (gyvenvietes?) kartu sudėjus. Net paklausti keli vietiniai zombiai dorai nesugebėjo paaiškinti, kur važiuoti. Ir tegul niekas neaiškina: „Bet gi čia visai šalia jūra!“ Na ir kas, sutikčiau, kad jūros apskritai žemėje neliktų, jei kas nors mane ketintų įkalinti Karostoje visą likusį gyvenimą. Žinoma, tai tik mano jausena. Gal kam nors čia jaukiau nei Nidoje...
Yra pasaulyje vietų, iš kurių keliais pareičiau į Lietuvą, kad tik nereikėtų likti tenai gyventi. Pavyzdžiui, Kairas. Bet gal jau truputį nukrypau, o gal kiek ir sutirštinau raudonų šarvojimo salių-gyvenamųjų namų plytų spalvas.
Karostos krikščionių ortodoksų soboras, sutikite, tikrai išsiskiria iš toli.
Užsukome vidun ir uždegėme žvakutę. Iš už ikonostaso dėl kažkokio reikalo žvakių pardavėjos pakviestas trumpai pasirodė maždaug aštuoniasdešimties žilabarzdis šventikas. Nuo analojaus jis lėtai pakėlė ikoną, o į jos vietą padėjo kitą, atsineštąją. Paskui kunigas lėtai išnyko už ikonostaso.
Ir mes pagaliau dingome iš Liepojos, kurią kartais liežuvis verčiasi pavadinti nevykusiu Klaipėdos variantu. Bent jau man, Klaipėda kur kas jaukesnė. Jos link sparčiai ir judėjome, kol gan kraupus kelias neapėjo laikinaisiais šviesoforais – iki pat Lietuvos pasienio vyksta aktyvūs naujo kelio atkarpų tiesimo darbai. O aš jau buvau pažadėjęs, kad apie Latvijos kelių būklę nebekalbėsiu! Tie, kurie porindavo apie prastus kelius, turbūt į kaimyninę šalį įvažiuodavo per Šventąją. Panašu, kad ir čia situacija greitai pasikeis į gerąją pusę. Juk neapsimoka vien tik lopyti ir lopyti drabužį, kartais geriau paprasčiausiai įsigyti naują.
- - -
Nuo Šilutės riedant Žemaičių Naumiesčio, Vainuto link ir tolyn į Tauragę, neapleidžia jausmas, kad tokių laukuose besiganančių karvių pavydėtų net ir Ventspilis! Kaip niekur kitur Lietuvoje, čia apstu tešmenuotųjų atrajotojų. Pieno pritvinkę tešmenys, šonai blizga – čia jums ne pakelėmis besišlaistančios perliegusios gruzinų karvės!
Kraštovaizdis raminantis, visur dvelkia tvarka ir darbštumu. Gandrai tipena po pievas, tyliai, kad neišgąsdintų varlių. Ir mes tyliai grįžtame iš kelionės, kad galutinai neišgąsdintume vasaros, kuri, labai viliamės, netrukus sugrįš.
Latvijos dienoraščių PABAIGA. Bet bus daugiau, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą