Vieną kartą Paryžiuj (3). Tratatatatatatatatatatata: nuo egzistencinio apleistumo jausmo iki atidėto skrydžio. Au revoir, France!

2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Kelionėse slypi vienas paprastas, bet dažniausiai aiškiai sau neįvardijamas dalykas – kiekvieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių užkalbintą žmogų tu regi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Aišku, būna šiokių tokių išimčių, tačiau 99,99999.. procentais šis dėsnis pasitvirtina. Nebent kažko nesupratęs, vėl pulsi vytis ką tik užkalbintą praeivį. Vos padėkojai, keliai išsiskyrė ir abi pusės gali būti tikros – vėl pasimatysime nebent danguje, jeigu toks apskritai yra, o greičiausiai ir tenai nepasimatysime. Negi danguje klausinėsi kelio? Tad pirmyn bundančiu pavasariu žingsnis po žingsnio savosios mirties link!

Vieną kartą Paryžiuj (2). Notre Dame de Paris, Eifelio (ne)trauka ir Monmartro žavesys

2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Olivier iš miegų visus svečius išvertė prieš 8 valandą ryto. Vos gurkštelėjome kavos ir arbatos, jau reikėjo leistis laiptais žemyn. Kinas Jaspersas lagaminą paliko bute, nes ketino čia nakvoti dar vieną naktį. Apačioje vieni kitiems paspaudėme rankas, palinkėjome gerų kelionių ir išsiskyrėme savais takais.

Lietus jau buvo atistraukęs, dangus žadėjo puikų orą.

Vieną kartą Paryžiuj (1). Į pavasarišką Prancūziją…

2018 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Saulė žeme ritinėjasi. O mes tuoj kilsime į dangų. Šį kartą Paryžiun! Su šiuo miestu mane sieja keisti ryšiai, kuriuos detaliau aprašysiu kitur. Į vadinamąjį Meilės miestą grįžtu... po 18-os metų! Šį kartą keliauju su žmona Judita, o Vilniuje liko du mūsų vaikai. Prieš 18 metų pats dar buvau kaip vaikas. Atitrūkstame vos keletai dienelių, kiek įmanoma atsipūsti nuo kasdienybės ritmo. Turbūt į pačios gražiausios (man) pasaulyje kalbos šalį, kalbos, kurios, akivaizdu, dorai niekada neišmoksiu. Nebent skaityti. Tokių kalbėtojų-tinginių dar paieškoti reikia – rašo 4-5 raides, o taria kaip vieną. Vis viena bandysiu kažkiek palaužyti liežuvį...

Pirmą kartą gyvenime išbandysime CouchSurfing sistemą – nemokamo apsigyvenimo pas šeimininkus galimybę. Internete šioje sistemoje užmezgėme ryšius su keletu Paryžiaus keistuolių. Tikimės, kad pavyks juos surasti. O kažkada Meilės mieste teko net ir gatvėje nakvoti – ant suoliuko, po suoliuku, požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse, vaikų žaidimo aikštelėse esančiuose mediniuose namukuose be sienų, žliaugiant stipriam rudens lietui... Senokai tai buvo, 2000-aisiais, atrodo, lyg visai nebuvo, lyg prisisapnavo.