2018
m. balandžio
10 d., antradienis
Olivier iš miegų visus
svečius išvertė prieš 8 valandą ryto. Vos gurkštelėjome kavos ir arbatos, jau
reikėjo leistis laiptais žemyn. Kinas Jaspersas lagaminą paliko bute, nes
ketino čia nakvoti dar vieną naktį. Apačioje vieni kitiems paspaudėme rankas,
palinkėjome gerų kelionių ir išsiskyrėme savais takais.
Lietus jau buvo
atistraukęs, dangus žadėjo puikų orą.
Vos išlindę į ryto
šviesą, iš karto supratome, kokioje nuostabioje vietoje mus priglaudė
keistuolis Olivier – čionai gi pati Notre Dame de Paris pašonė! Įsėlinome į vieną iš daugybės kavinukių, Judita užsisakė
kavos. Kainuoja ji čia nei mažai, nei mažai – 4,50 euro!
Kaip
tyčia, kava pasitaikė su kefyro puta, jei galima taip pasakyti. Tiesa, padavėja
išvydusi Juditos veido išraišką, suskubo puodelį pakeisti, visą kaltę
suversdama sukvailiojusiam kavos aparatui, pagaminusiam nesuprantamą jovalą. Su
itališka kava ir lyginti neverta, nors ir brangesnė kone keturis kartus. Italas
niekada sau neleistų pateikti tokį puodelį. Kaip ten bebūtų, šiek tiek
pasijutome esą paryžiečiai, netikėtai gavę išeiginę ir ramiai sau ryto metą
žvelgiantys į kitus paryžiečius, skubančius, lekiančius, skuodžiančius kažin
kur, kartais net pargriūnančius ant purvino grindinio. Viena moteris išsitėškė
mūsų panosėje, jai pakilti padėjo kita greta skubėjusi praeivė.
Po kavos patraukėme
Notre Dame de Paris link. Judita be galo myli šunis ir žirgus. Ji niekada
negali praleisti progos pasibučiuoti su šiais sutvėrimais. Tiesiai virš Senos.
Video:
Sena jau turbūt tikrai
labai sena ir teka čionai daugybę šimtmečių – dar ne to yra regėjusi! Kas tie
18 metų, prieš kuriuos pirmą kartą dviračiu sukiojausi aplink Notre Dame de
Paris!
Video:
Sezonas ne visai
įsibėgėjo, tad turistai be gailesčio dar nedusina Paryžiaus. Tais senais
laikais į šią šventovę užsukęs nebuvau (gal dviračio neturėjau kur prisegti,
gal šiaip nenorėjau). Dabar tai padaryti nebuvo jokių kliūčių, jokių eilių.
Apytamsis bažnyčios
vidus tarsi laiko mašina bloškia į labai senus laikus. Spalvoti vitražai kaip
žydintys pavasario medžiai skaidrina sielą. Ankstyvoji gotika.
Video:
Lietuvoje po mėnesio
irgi viskas panašiai žydės.
Ir orchidėjos, ir
benamiai – ir žavesys, ir akis draskantis skurdas – viskas čia labai greta.
Sena teka, viskas žydi,
prancūzas kažką kuria, gal net rimuoja…
O mes iš lėto
linguojame Eifelio bokšto link. Anksčiau prie šios metalo krūvos gana nesunkiai
buvo galima prieiti iš visų pusių. Aplink bokštą plytėjo puikios erdvės. Dabar
gi Eifelis įspraustas į visokiausių metalinių tvorų šarvus. Turbūt saugumo
sumetimais. Kaip visada tokiose vietose neršia iš Afrikos kilę juodaodžiai,
įkyriai naiviems turistams brukantys spalvotus riešų raištelius ir kitokį
karvės šūdą (bullshit).
„Akuna matata!“, – iš
toli šaukia vienas jų ir jau taikosi savo auką pririšti prie virvutės galo. 5
eurai už spalvoto siūlo atkarpėlę. Tai dar būtų visai nieko, bet jau tie
kiniški pigiausios plastmasės Eifelio bokštukai, it žuvys suverti ant lanko! Tokius
nešiojasi kone kiekvienas apsukrus tamsiaodis „verslininkas“. Neverti nė 50
centų, o parduodami už dešimtis eurų. Betgi išsižiojėlių turistų kvailumui
visais amžiais nebuvo ribų!
„Where are you from?“,
– klausia manęs išsivėpęs juodukas. Jei būčiau atsakęs, kad iš Lietuvos, iš
karto nuskambėtų „laba diena“, „vilnius“ ir t.t. Visuose karščiausiuose
turistiniuose taškuose taktiką atkalę iki smulkmenų. Todėl gana griežtai
atrėžiau: „From the moon! (iš mėnulio)“. „Aaaaa, from the moon… I am from
China!“, – baisiai nepatenkintas ir lyg mėgindamas pajuokauti pro dantis
iškošia „verslininkas“. „I thought from the Mars,“ – toliau erzinu jį, o jam
tai labai nepatinka. Nors turbūt reikėjo atsakyti, kad matosi, jog iš Kinijos,
jau vien užmetus akį į tuos ant lanko suvertus Eifelio bokštukus. Kiekvienam
savo. Tegul neršia, tegul mulkina patikliuosius, negi gaila…
Bet jei prieš tokią
įkyrią ataką taikysite panašią kontrataką, pamatysite, kaipmat atsikabins.
Išbandyta ne kartą. Daugiau nė vienas nebepriėjo. Tik musulmonės ir indės palei
nosis kaišiojo kažin kokius lapus, dėl kažko pasirašyti, turbūt neva labdara,
tik duok pinigų „kilniam tikslui“. Geriau neduoti. „Do you speak English?“, –
agresyviai teiraujasi jos. „No!“, – ir atšoka kaip teniso kamuoliukai nuo
sienos. Viena net delną ištiesė ir paprašė traškučių. Pavaišinau. Žodžiu, zuja lyg
musės aplink – kas kaip išmano, tas taip ir gano.
„Da dove siete?“ (Iš
kur esate?) – paklausiau ant gretimo suoliuko sėdintį italą, kuris prieš tai
šnekučiavosi su šalia besiilsinčiu bulgaru be kelių priekinių dantų. Sumaniau
užmegzti pokalbį, nes prieš tai nugirdau, kad vyrukas kažką pasakė itališkai.
Žodis po žodžio įsišnekėjome. Pasirodo, italas Darius nuo rudens gyvena
Paryžiuje kartu su žmona, kuri yra teisininkė, besidarbuojanti migrantų teisių
apsaugos srityje. Darius puikiai kalba angliškai (italams tai retai būdinga),
išmoko ir prancūzų kalbą (italams ją išmokti turbūt lengviau nei lietuviams).
Jis yra būgnininkas, grojantis net keturiose grupėse. Su viena iš jų neseniai
koncertavo Vokietijoje. Ant plaštakos išsitatuiravęs kažkokius neaiškius
kringelius. Paklaustas, kas tai, juokdamasis atsako, kad serotoninas. Kad
niekada nuotaika nesubjurtų, kad per ilgai neužsibūtų pernelyg tirštas
debesuotumas.
Eifelio pašonėje
gurkšnojame alų ir dalijamės patirtimis. Paklausėme, ar saugu Paryžiuje, ar
nereikia bijoti teroristinių išpuolių. Pasak pašnekovo, viską per daug išpučia
politikai ir žiniasklaida – Paryžiuje gerokai saugiau nei Neapolyje, Sicilijoje
ar Romoje. Italas Darius kilęs iš Bario regiono (miestas Italijos Pietuose).
Kaip tvirtina jis, tenai labai gražu. Pakvietė kada nors apsilankyti, gal net
drauge pamuzikuoti, surengti kokį nors pasirodymą. Jį sudomino mūsų teatras
vaikams, tik turbūt reikėtų bent keletą teatro dainų į italų kalbą išsiversti,
nes kaipgi vietiniai vaikai supras, ką tauška mūsų lėlės?
Apsikeitėme FB
kontaktais. Kada nors smagu būtų sugrįžti Italijon, aplankyti Barį ir gal net
Pozitaną, vieną nuostabiausių šios šalies kampelių. Darius sako, kad ši vieta
yra bellissima. Jis niekada nebuvo pakilęs į Eifelio bokštą, kurio nemėgsta. Metalinis
monstras patrauklus nebent naktį, kai ima šviesti nelyg švyturys, savo ilgu iš
viršūnės nusidriekusiu spinduliu prabėgomis glostantis Paryžiaus stogus. Teko
regėti šį vaizdą vėlai vakare atvykstant į šį miestą, į Porte Mailot stotį. O
gal tą bokštą būtų galima kur nors patraukti šiuo kranu?
Pavyzdžiui, į Vilnių,
kad visi turistai nuo šiol vyktų pas mus… Tačiau atsisveikinę paliekame ir
italą Darių, ir greta tebesėdintį bulgarą be kelių priekinių dantų, ir monstrą
Eifelį, išsiskėtusį vidury aikštės, ir aplinkui jį zujančius afrikiečius su
plastmasinėmis monstro kopijomis, suvertomis ant lankų.
Jau vyniojantis šalin
kelios rusės paklausė, kaip įveikti metalines tvoras-barjerus – kaip patekti
prie žymiojo Eifelio? Parodžiau, kur eiti, paaiškinau keliais žodžiais, o šios,
vos išgirdusios rusų kalbą, kone žegnotis ėmė, kone krito ant kelių iš
dėkingumo. Bet kuo gi mes čia dėti? Keliaujame toliau.
Kitoje gatvės pusėje
Judita pastebi stovinčią statulą. Statulos delne – nedidelis saldainiukas.
Judita tik capt už to saldainio ir statula staiga atgyja – ima siukiotis į
šalis, stveria Juditą už rankos, traukia į save. Reikėtų išvysti pirmąją mūsų
reakciją, nes to netikėtumo aprašyti beveik neįmanoma. Atrodo, taip banalu ir
paprasta, žinoma ir nuvalkiota, bet visgi verčia iš kojų…
Video:
Atgijusi statula įbruko
Juditai saldainį, netgi bučiuotis užsimanė, o paskui sidabrinis prisikėlėlis
pirštu bedė žemyn, į prie skrybėlės priklijuotą dviejų eurų monetą. Retai
pasiduodu tokioms vilionėms, bet šį kartą vieną eurą atseikėjau. Čia šiek tiek
subtiliau negu plastmasinius eifeliukus brukti praeiviams! Dar ilgai prigijėlis
patenkintas mojavo ranka, kol visiškai dingome iš jo akiračio, kol atsidūrėme
kitoje Senos pusėje.
Kitoje Senos pusėje
akimirksniu nugarmėjome į metro požemius ir, įveikę gerą gabalą Paryžiaus,
atsidūrėme visai šalia Monmartro. Triumfo arkos ir komercinės Eliziejaus laukų
alėjos nusprendėme nelankyti, nes seko laikas ir jėgos.
Jauna australė nuo
traukinio durų mus geranoriškai palydėjo iki pat stačių laiptų, kuriais galima
užkopti iki Sacre Coeur – Šventosios Širdies bazilikos. Vėliau ketinome lankyti
Chaumont ir Bellevile parkus, bet australė patikino, kad jei neturime pakankamai
laiko, Monmartras mums atstos visa tai. Pasak jos, į tuos parkus jaunimėlis
renkasi pagerti alaus, vieno iš jų plotas milžiniškas. Gal kitą kartą… Prieš 18
metų kažkuris Paryžiaus parkas mane stipriai pakerėjo. Iki šiol sklando
vaizduotėje.
Žūtbūt reikėjo atgauti
jėgas, todėl užsukome į Monmartro papėdės kavinukę pietų. Pietūs buvo sotūs,
sultingi ir kupini troškintų daržovių bei mėsos. Palaipsniui ėmė rastis
antrasis kvėpavimas.
Judita ir sutikti šunys
– neatsiejami dalykai, kad ir kur bekeliautume: po Zervynų kaimą ar po Paryžių.
Šis šunėkas matyt
užuodė katę.
Video:
Žydi kavinukės, žydi
Monmartras.
Šlaitu, šlaitu viršun
ir štai Paryžius tau ant delno!
Ne veltui
laikoma aukščiausia Paryžiaus kalva. Po ją kažkada bastėsi Vincentas van Gogas,
Pablas Pikasas, nenuorama Amadėjas Modiljanis...
Čionai
sutikome ir futbolo kamuolio virtuozą.
Video:
Monmartras,
pasirodo, traukia ne tik menininkus. Bet kodėl gi jis ne menininkas? Gana tų
kvailų skirtymų!
Sacre
Coeur vidus kažkuo labai primena Notre Dame de Paris vidų.
Čia
taip pat dunkso daug aparatų su popiežiaus atvaizdu. Įmeti du eurus – iškrenta
medalis su besišypsančiu Pranuku. Kas gali būti kraupiau? Gal ir žvakes galėtų
pardavinėti panašūs automatai (arba robotai)? Kaip juos reikėtų tuomet vadinti?
Gal žvakomatais? Kad ir ką besakytumei, komercijai niekada nėra ribų. Net ir
pačiose švenčiausiose vietose. Vaizduotė gali būti ribota, bet komercija
NIE-KA-DA! Ypač bažnytinė. Kas galėtų užginčyti, jog žodžių junginys bažnytinė karjera, giliau pamąsčius, yra
oksimoronų oksimoronas?..
Monmartras
nematė, palikime visa tai ramybėje ir verčiau keliaukime toliau pasižvalgyti po
šią vietovę, po savitą Paryžiaus Užupiuką. Gal vandens?
Žydi
krūmai, žydi ir žmonės (Mintis į šalį: įdomu, žodžio žydas etimologija susijusi su žydėjimu?).
Siaurose
gatvelėse bujoja prekeiviai ir ne visai mokantys dainuoti bei groti muzikantai.
Prie šio brazilo šiek tiek bandė prisijungti Judita:
Video:
Leidžiamės
žemyn. Sutinkame keletą dūdų pūtikų.
Kai
kas jau visai numalšino troškulį.
Kai
kas gal šiek tiek dar trokštų pagyventi?
Sutikome
ir pabėgėlį iš Ukrainos. Sakė, sunku Paryžiuje susirasti darbą. Ieško jau tris
mėnesius.
Paprašė
centų. Mintimis grįžau į tuos laikus, kai pats čionai panašiai blaškiausi iš
kampo į kampą. Visiškai suprantu jį, pasirodė nuoširdus ir nuovokus.
Sutikome
ir dar vieną mielą šunelį, Makrono konkurentą.
Kol
šeimininkas kalbėjo telefonu, keturkojis visiškai susidraugavo su mumis.
Video:
Po
to šeimininkas tvirtino: „Il‘aime fromage!“ (Jis mėgsta sūrį!) Tikras prancūzas, kad jį kur sraigės!
Atsisveikinę
su šuneliu, vėl nėrėme į metro ir išnirome Garibaldi stotyje. Vėliau paaiškėjo,
kad po žeme apsukome gerą lankstą, kad galėjome keletą kilometrų pėstute
paėjėti. Kažkur netoli nuo Garibaldžio mūsų laukė antroji nakvynė pas 15 metų
Paryžiuje gyvenantį baltarusį Ramaną.
Kai
susirašinėjome CouchSurfing sistemoje, jis mums buvo parašęs tikslų adresą ir
net laiptinės durų kodą. 33 metų vyrukas gyvena nedideliame bute. Dirba
tarpbankinių atsiskaitymų duomenų bazių priežiūros srityje. Laisvalaikiu
tapo, rengia parodas, mokosi groti altu, skaito knygas ir mėgsta žiūrėti
animaciją.
Nedidelis butas
apstatytas antikvariniais baldais. Vos spėjome susipažinti, prisėsti už stalo,
nuskambėjo durų skambutis. Pas Ramaną užbėgo jo draugė Daša, į Paryžių gyventi
atsikrausčiusi iš Rostovo prie Dono (Rusija). Jai į stiklinę šliūkštelėjau
balto vyno, bet Daša labiau buvo linkusi pagurkšnoti ko nors kito, todėl po
akimirkos atsidarė Ramano šaldytuvą ir iš butelio į kitą stiklinę įsikliunkino
degtinės.
Užsimezgė ilgas
nuotaikingas pokalbis, trukęs beveik iki pirmos valandos nakties. Šnekučiavomės
apie knygas, apie Paryžių, apie mūsų teatrą vaikams, apie muziką, apie
aviaciją, apie Taganrogą, Antono Čechovo gimtinę, šalia kurios ir yra Dašos
gimtieji kraštai. Ir dar daug apie ką.
Ramanas kažkada visai
rimtai pankavo: po Paryžių vaikščiodavo basas. Anot jo, tai, kas čia
neuždrausta, pagal nutylėjimą yra galima. Sakė, kažkada bandė kažkaip padėti
ant šaligatvių gulintiems benamiams, bet vėliau suprato, kad tai yra visiškai
neįmanoma. Jis puikiai moka 5 kalbas. Draugė Daša taip pat dabar nagais ir
dantimis kabinasi į prancūzų kalbą. Ramanas čia jau 15 metų, tad turi
pilietybę. Penkis kilometrus iki darbo vietos dažnai keliauja pėstute, kartais
naudojasi viešojo transporto paslaugomis.
Paklaustas apie
tamsiaodžių ir kitų, jei taip galima pavadinti, tikrųjų (baltųjų) prancūzų
santykį, patvirtina, kad nebyli nesantaika visuomet tvyro ore, nors abipusė
tolerancija palaipsniui pasiekė aukštesnį lygį.
Skaičiuojant visus
priemiesčius gyventojų skaičius Paryžiuje viršija 10 milijonų. Čia tikra spalvų
ir rasių maišalynė. Viskas nuolat brangsta ir dar brangs, nes gyventojai niekur
nesidės – privalės mokėti. Europos širdis, besidaužanti metro bildesiu,
tarptautinėmis korporacijomis, nuolatine skuba ir greta besiskleidžiančia parkų
žaluma. Visko čia tiek daug!
Daša sakė, Rusijoje
vengianti skraidyti lėktuvais, nes tai tokia keista šalis, kurioje niekas už
nieką neatsako. Pavyzdžiui, 199.. metais pilotas leido lėktuvą pavairuoti… savo
mažamečiams vaikams! Visi draugiškai užsimušė. Daugybė niekuo dėtų keleivių.
Likimas? Umom Rossiju ne poniat.
Ramanas ir Daša miegojo
ant grindų, pasitiesę čiužinius, o mums užleido savo kambarį su vienintele
didele lova. Ryte teko su šiais nuoširdžiais žmonėmis atsisveikinti, nes mūsų
jau laukė kelionė atgalios.
Gal kada nors kur nors
dar susitiksime.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą