Šlavėnų dienoraščiai (3). Žvirblių gelbėjimo operacija

Ar nesakiau, kad gamta ir gyvenimas kaime yra tikrų tikriausias trileris? Gal kam nors ir toliau atrodo, jog čia niekas nevyksta?

Gulim su Judita ant paplūdimio gultų visiškai greta sodybos tvenkinio, nokstam birželio saulėje lyg trešnės, skaitinėju „Siluetų“ serijos knygą apie Hanso Kristiano Anderseno gyvenimą, Judita mėgaujasi Bleizgiu („Karmelio kalno papėdėje“), tik staiga užnugaryje pyst kažkas iš dangaus į žemę nelyg Čeliabinsko meteoritas...

Atsisukame ton pusėn, svarstome, kas čia galėjo būti, nužvelgiame beržą – nebėra inkilo. Buvo gan aukštai įkeltas, bet netinkamai pritvirtintas, tad ir nuspjovė berželis paukštukų būdelę žemėn. Iš pradžių nekreipėme jokio dėmesio. Ramiai pasipliuškinęs ir panardęs tvenkinyje, nusprendžiau nueiti apžiūrėti įvykio vietos.

Šlavėnų dienoraščiai (2). Kreivų veidrodžių labirintai

Labirintų parkas, esantis visai greta Šlavėnų kaimo, Anykščių rajone, švelniai tariant, nepakerėjo. Ir vėl šioje srityje esu linkęs įskaityti pergalę Latvijai. Pavyzdžiui, su Tervetės parku nėra ko ir lygintis. Tiesa, kainos atžvilgiu turbūt mes imtume viršų, nes įėjimas šeimai su tariamomis VIP pramogomis kaštuoja nemenkus 22 eurus. Jei tariamų VIP pramogų nesirinktumėte, tai palandžiojimas po išretėjusį krūmyną keturių asmenų šeimai kainuotų 13 eurų.

Šlavėnų dienoraščiai (1). Trileris, ne gyvenimas!

Jau trečia diena tupime Šlavėnų kaime, Anykščių rajone. Gandrai tupi ir mes tupime. Viskas čia labai paprasta – pasižiūri pro šimtametės trobos langą: trys karvės lėtai atrajoja žolę, draugiška šunelė Čita guli palei slenkstį, o virš seno žilvičio gandrų šeimyna susisukusi lizdą. Neseniai iškastas tvenkinys kiek dešiniau gandralizdžio ir platus laukų bei miškų horizontas.

Gandriukai dar neskraido, juos prižiūri ilgasnapiai tėvai. Po Joninių gerokai nulijo. Seniai nebūta lietaus, birželis karštas kaip reta. Toks tad realizmas palei miestietiškas nosis. Ko daugiau reikia…

Karvės apskritai yra ramybės įsikūnijimai. Jei kas paprašytų nupiešti ramybę, neabejodamas nutepliočiau karvę. Traškantį žolės rupšnojimą, tą procesą, kai aštriu liežuviu nuo žemės atplėšiama žaluma, prilyginčiau žarijų spragsėjimui židinyje žiemą. Klausyčiaus ir klausyčiaus. Taip iš pašaknų, iš pažemio, iš juodumos karvės liežuviais į pasaulį stiebiasi pienas.