Šlavėnų dienoraščiai (2). Kreivų veidrodžių labirintai

Labirintų parkas, esantis visai greta Šlavėnų kaimo, Anykščių rajone, švelniai tariant, nepakerėjo. Ir vėl šioje srityje esu linkęs įskaityti pergalę Latvijai. Pavyzdžiui, su Tervetės parku nėra ko ir lygintis. Tiesa, kainos atžvilgiu turbūt mes imtume viršų, nes įėjimas šeimai su tariamomis VIP pramogomis kaštuoja nemenkus 22 eurus. Jei tariamų VIP pramogų nesirinktumėte, tai palandžiojimas po išretėjusį krūmyną keturių asmenų šeimai kainuotų 13 eurų.

Nors parkas jau veikia ketvirtus ar penktus metus, labirinto krūmeliai taip ir neištankėjo, o  vietomis nubyrėję lapai sušluoti taip ir voliojosi pakampėse. Kai kur išplyšusios gyvatvorės sienos „paremontuotos“ vielomis. Norom nenorom, prisimeni Tervetę, į kurios labirintą papuolęs gali net ir klaustrofobija apsirgti – tankios augalų sienos taip šauna į viršų, kad galva sukasi. Reikia pripažinti, latviai moka elgtis su augalais ir landšaftais, juos prižiūrėti ir kirpti – vien ko vertas Ventspilio apželdinimas!

Betgi mes čia susirinkome ne niurnėti ir urgzti, o atrasti ko nors pozityvaus. Gaila tik, kad lietuvių verslininkų požiūris dažnai būna skurdus ir šiukšlinas. Neretai pritrūksta elementarios fantazijos. Štai, tarkime, milžiniško Tervetės parko glūdumoje su vaikais sutikome tikrą raganą, kuri mums sekė pasakas ir net vaišino saldžiomis... kiškio spiromis! Įvairiausių istorijų prisiklausėme ir netoli Kuldygos esančiuose smėlio urvuose.

Tai tik keli fantazijos išnaudojimo pavyzdžiai. Reikia mokėti vaikams kurti pasaką, ne vien išsipirkti didelį žemės sklypą, suregzti šiokį tokį krūmyną-labirintą, į medį įkelti vieną kitą plaustą-namelį, o likusioje teritorijoje prigrūsti kičiškų žybsinčių žaidimų aparatų.

Anykščių labirintų parke apima kažin koks nykumos jausmas. Taip, galbūt sakysite, sunku išsilaikyti Lietuvoje, vis mažėja gyventojų... Latvija gi ne didesnė. O jūs taip įjunkite fantaziją, kad pas mus trauktų turistai iš Latvijos ir kitų kaimyninių šalių! Mes juk ne kartą vykome pas braliukus. Ir nenusivylėme.

Nuotaiką kiek praskaidrino veidrodinis (veidrodžių) labirintas. Prieš įeinant į jį, kiekvienam duodamos permatomos vienkartinės pirštinaitės, nes viduje tenka klaidžioti apgraibomis, vis čiupinėjant veidrodžių paviršius. Įėjęs į tokį labirintą su šeima, gali pasijausti kaip tikras... musulmonas! Greta tavęs – bent keturios žmonos, o du aplinkui šmirinėjantys vaikai atrodo kaip visi 14! Tiesa, ir tavęs padaugėja iki keturių ar aštuonių, nors į psichiatrą kreipkis...

Žmogui neretai neduotas gebėjimas pasijuokti pačiam iš savęs. Tada bent šiek tiek galėtų padėti kreivų veidrodžių karalystė.

Ir kaip aš galėjau vesti tokią moterį?!

„Į save pasižiūrėk!“, – baksnoja veidrodis.

Priplaukusi šeimynėlė!

Aptvaruose ganosi kelios vištos, kelios avys ir net… ožys! Štai tokių prilenda vaikams į užpakalius.

Kaip tikras ožys galva vis pylė į vielinę tvorą, po to kai pro plyšius atsibučiavo su mano žmona. Netoliese žolę pjovęs parko prižiūrėtojas pasistiebęs nuo medžio nuskynė jam keletą lapų, tai ožys lyg motociklas piestu atsistojo. Paklaustas, kam reikalingas pasaulyje ožys, prižiūrėtojas atsakė, kad ožys reikalingas ožkoms maždaug taip kaip vištoms gaidys.

Mini golfo aikštelė aptriušusi, niekas neprieis ir nepaaiškins, kaip reikia žaisti. Gali ir pats susikurti taisykles, jei giriesi, kad moki įjungti fantaziją. Inventorius aplūžęs, apvyniotas izoliacijomis. Prie krepšinio stovo rastas kamuolys – tikras atsilupėlis... Turbūt brangu nupirkti naują, o į senąjį neapsimoka šiek tiek daugiau įpūsti oro. Svarbiausia iš lankytojų nulupti bent kelias dešimtis eurų! Lietuviškas biznis. Jei nori ant padangos kaskada nusileisti žemyn, mokėk papildomai. Matėm čia mes visokių VIP! Jei nenori, eik supkis vargana karusele, pritvirtinta prie automobilio priekabos.

Lankytojų vienas kitas. Kaip jie susitvarko, kai plūsteli daugiau žmonių? Bala nematė, tobulėt ir tobulėt, puoselėt ir puoselėt. Bet jei nedėsi širdies, išsikvėps ir uždus viskas labai greitai. Reikia tematikos, reikia minties, reikia fantazijos... Aišku, galima atšauti: „Ačiū, nemokamų patarimų niekas neprašė! Pažiūrėkite, vaikams ir taip patinka...“, tačiau vaikus dažniausiai atveža tėvai, o ar jie norės kada nors sugrįžti – neatsakytas klausimas.

Judita su vaikais dar įlindo į šalia Labirintų parko dunksantį dabar labai išpopuliarėjusį apverstą namą.

Sakė, viduje kažin kodėl ima be proto svaigti galva.

Matomai, visų pramogų, net ir meno esmė yra žmogui parodyti jį patį – apverstuose namuose, gyvenimo labirintuose, šunkeliuose ir dar kur nors... Paprasta, kaip du kart du yra... Kiek ten?

Ne, ne, kieme katino tai jau tikrai nebus! Vos įpėdino ūsuotasis į sodybą, šunelė Čita iš karto puolė ant jo ir išvijo lauk, dulkės ore tik sušmėžavo. Gandrų šeimyna tebetupi savo lizde. Audronė sakė, kad mažieji gandriukai skraidyti pradės tik rugpjūtį, kai netrukus jau reikės kilti ilgon kelionėn į Egiptą ar dar kur nors. Tai težino tik patys gandrai, kurių krauju teka pati išmaniausia navigacija. Pasikepinkiite dar birželio saulutėje!

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

N.L.

2018-06-27