2018 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Šlavėnų dienoraščiai (3). Žvirblių gelbėjimo operacija

Ar nesakiau, kad gamta ir gyvenimas kaime yra tikrų tikriausias trileris? Gal kam nors ir toliau atrodo, jog čia niekas nevyksta?
Gulim su Judita ant paplūdimio gultų visiškai greta sodybos tvenkinio, nokstam birželio saulėje lyg trešnės, skaitinėju „Siluetų“ serijos knygą apie Hanso Kristiano Anderseno gyvenimą, Judita mėgaujasi Bleizgiu („Karmelio kalno papėdėje“), tik staiga užnugaryje pyst kažkas iš dangaus į žemę nelyg Čeliabinsko meteoritas...
Atsisukame ton pusėn, svarstome, kas čia galėjo būti, nužvelgiame beržą – nebėra inkilo. Buvo gan aukštai įkeltas, bet netinkamai pritvirtintas, tad ir nuspjovė berželis paukštukų būdelę žemėn. Iš pradžių nekreipėme jokio dėmesio. Ramiai pasipliuškinęs ir panardęs tvenkinyje, nusprendžiau nueiti apžiūrėti įvykio vietos.

Guli žolėje įskilęs inkilas, stogelis atšokęs, plunksnos, šiaudai ir kitokie šūdai pasklidę į šalis, o vienur ir kitur prispausti cypsi... vos apsiplunksnavę žvirbliukai! Pribėga Judita, vaikai, atsargiai surenkam visus keturis nelaimėlius, apžiūrim – lyg ir nesužeisti, kartkartėm suplasnoja dar netvirtais sparniukais. Po to sukišam cypsinčius kukulius į inkilą-skrajūną, iš trobesio atsinešęs kirvuką kaukšteliu per stogelį, jis ir vėl savo vietoje.
Ten pat įkelti inkilą būtų sunkoka – gana aukštai, tankios beržo šakos pasklidusios į šonus. Parsinešėme inkilą į trobą, pasidėjome vėsioje vietoje ant stalo ir mąstome, ką čia toliau daryti. Atskris žvirblienė – nei namų, nei žvirbliukų! Nors greta žilvityje įsitaisiusią gandrų šeimyną į teismą paduok... Jei gandras būtų anksčiau nei mes užmatęs žolėje cypsintį gyvą faršą, tai gandriukai būtų sočius pietus apturėję.
Netrukus turi ir geraširdė Audronė pasirodyti. Tiksli kaip šveicariškas laikrodis kasdien ji atvyksta melžti trijų seserų karvių. Tešmenuotosios tai nujaučia gerokai anksčiau ir ima visom gerklėm bliauti lyg išprotėjusios.
„Tai nieko,“ – sako Audronė, – „Tuoj atnešmam (kirčiuoti paskutinįjį skiemenį) špagatų, ir pririšmam kur nos žemėliau inkilų... Aš paskui padabosiu, ar žvirblienė atvažiuos, tfui, atskris pas vaikų“. Maždaug taip paaukštaičiavusi Audronė iš tikrųjų atneša plonios tvirtos virvės, iš ūkinio pastato išsitraukiame kopėčias, netyčiom išmindome šalia beržo pridrėbtus karvašūdžius ir ruošiamės atsakingai žvirblių gelbėjimo operacijai.
Atbizenusi šunelė Čita staiga ima uostinėti žolę, o sūnus Elijas pastebi joje dar vieną nelaimėlį žvirbliuką, kurio anksčiau skubėdami nepamatėme. Penktas jau. Kišam jį į iš trobos atsineštą inkilą, tuoj kelsim beržan... O čia, žiūrėk, ir dar vienas! Šeštas. Šiam jau ne taip pasisekė. Taip niekada ir neteks paskraidyti, pačirškauti pievose. Gal netyčia užmynėme besisukinėdami aplinkui.
„Kų darysi, pakasmam (kirčiuojame paskutinį skiemenį!)“, – ramiai, nors ir šiek tiek graudžiai sako Audronė. Kol vaikai su Judita giedodami pakasynų giesmę šeštąjį žvirbliuką lydėjo paskutinėn kelionėn už tvarto (beveik valstybinės laidotuvės!), mes su Audrone prie beržo pririšome inkilą. Gan neaukštai – gal koks katinas neišsikrapštys spurdančių traškučių pusryčiams. Vėliau sodybos šeimininkas viską sutvarkys, kilstels inkilėlį aukštėliau.
„Aš užmesiu akį – gal žvirblienė atvažiuos, tfui, atskris“, – vėl pasitaiso Audronė. Taip ir įsivaizduoju karieta išdidžiai atbildančią žvirblienę... patikrinti, ar inkilas sugrįžo į savo vietą. Kuo jums ne Hanso Kristiano Anderseno pasakos, kuo jums ne trileris?! Šlovė Šlavėnams! Sprunkame iš čia, kol gandralizdis žemėn nenusivanojo...

N.L.
2018-06-28
Šios serijos dienoraščių nebebus, nors Lagaminas ir be dugno... Bus kitų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą