Ar
nesakiau, kad gamta ir gyvenimas kaime yra tikrų tikriausias trileris? Gal kam
nors ir toliau atrodo, jog čia niekas nevyksta?
Gulim
su Judita ant paplūdimio gultų visiškai greta sodybos tvenkinio, nokstam birželio
saulėje lyg trešnės, skaitinėju „Siluetų“ serijos knygą apie Hanso Kristiano
Anderseno gyvenimą, Judita mėgaujasi Bleizgiu („Karmelio kalno papėdėje“), tik
staiga užnugaryje pyst kažkas iš dangaus į žemę nelyg Čeliabinsko meteoritas...
Atsisukame
ton pusėn, svarstome, kas čia galėjo būti, nužvelgiame beržą – nebėra inkilo.
Buvo gan aukštai įkeltas, bet netinkamai pritvirtintas, tad ir nuspjovė berželis
paukštukų būdelę žemėn. Iš pradžių nekreipėme jokio dėmesio. Ramiai
pasipliuškinęs ir panardęs tvenkinyje, nusprendžiau nueiti apžiūrėti įvykio
vietos.
Guli
žolėje įskilęs inkilas, stogelis atšokęs, plunksnos, šiaudai ir kitokie šūdai
pasklidę į šalis, o vienur ir kitur prispausti cypsi... vos apsiplunksnavę
žvirbliukai! Pribėga Judita, vaikai, atsargiai surenkam visus keturis
nelaimėlius, apžiūrim – lyg ir nesužeisti, kartkartėm suplasnoja dar netvirtais
sparniukais. Po to sukišam cypsinčius kukulius į inkilą-skrajūną, iš trobesio
atsinešęs kirvuką kaukšteliu per stogelį, jis ir vėl savo vietoje.
Ten
pat įkelti inkilą būtų sunkoka – gana aukštai, tankios beržo šakos pasklidusios
į šonus. Parsinešėme inkilą į trobą, pasidėjome vėsioje vietoje ant stalo ir
mąstome, ką čia toliau daryti. Atskris žvirblienė – nei namų, nei žvirbliukų!
Nors greta žilvityje įsitaisiusią gandrų šeimyną į teismą paduok... Jei gandras
būtų anksčiau nei mes užmatęs žolėje cypsintį gyvą faršą, tai gandriukai būtų
sočius pietus apturėję.
Netrukus
turi ir geraširdė Audronė pasirodyti. Tiksli kaip šveicariškas laikrodis
kasdien ji atvyksta melžti trijų seserų karvių. Tešmenuotosios tai nujaučia
gerokai anksčiau ir ima visom gerklėm bliauti lyg išprotėjusios.
„Tai
nieko,“ – sako Audronė, – „Tuoj atnešmam (kirčiuoti paskutinįjį skiemenį)
špagatų, ir pririšmam kur nos žemėliau inkilų... Aš paskui padabosiu, ar
žvirblienė atvažiuos, tfui, atskris pas vaikų“. Maždaug taip paaukštaičiavusi
Audronė iš tikrųjų atneša plonios tvirtos virvės, iš ūkinio pastato
išsitraukiame kopėčias, netyčiom išmindome šalia beržo pridrėbtus karvašūdžius
ir ruošiamės atsakingai žvirblių gelbėjimo operacijai.
Atbizenusi
šunelė Čita staiga ima uostinėti žolę, o sūnus Elijas pastebi joje dar vieną
nelaimėlį žvirbliuką, kurio anksčiau skubėdami nepamatėme. Penktas jau. Kišam
jį į iš trobos atsineštą inkilą, tuoj kelsim beržan... O čia, žiūrėk, ir dar
vienas! Šeštas. Šiam jau ne taip pasisekė. Taip niekada ir neteks paskraidyti,
pačirškauti pievose. Gal netyčia užmynėme besisukinėdami aplinkui.
„Kų
darysi, pakasmam (kirčiuojame paskutinį skiemenį!)“, – ramiai, nors ir šiek
tiek graudžiai sako Audronė. Kol vaikai su Judita giedodami pakasynų giesmę
šeštąjį žvirbliuką lydėjo paskutinėn kelionėn už tvarto (beveik valstybinės
laidotuvės!), mes su Audrone prie beržo pririšome inkilą. Gan neaukštai – gal koks
katinas neišsikrapštys spurdančių traškučių pusryčiams. Vėliau sodybos
šeimininkas viską sutvarkys, kilstels inkilėlį aukštėliau.
„Aš
užmesiu akį – gal žvirblienė atvažiuos, tfui, atskris“, – vėl pasitaiso
Audronė. Taip ir įsivaizduoju karieta išdidžiai atbildančią žvirblienę...
patikrinti, ar inkilas sugrįžo į savo vietą. Kuo jums ne Hanso Kristiano Anderseno
pasakos, kuo jums ne trileris?! Šlovė Šlavėnams! Sprunkame iš čia, kol gandralizdis žemėn nenusivanojo...
N.L.
2018-06-28
Šios serijos dienoraščių nebebus, nors Lagaminas
ir be dugno... Bus kitų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą