Išaušo saulėtas giedras vaiskus rytas Jeruzalėje. Visiškai ignoravę įskaičiuotus pusryčius naktį kone šturmuotame „Chain Gate Hostel“ (dėl to kalta pernelyg laki vaizduotė, o pusryčiai išties buvo patys kraupiausi, kokius kada nors teko regėti gyvenime – purvinuose loviuose suversta pustirštė dvokianti neaiškios kilmės masė), pro gretimus vartus išlindome pasižvalgyti į pagrindinę musulmonų šventovę.
Į ją kitatikiai neįleidžiami (bent jau Juditos neįleido, nors ir buvo apsigaubusi skara). Nėra ko kaišioti nosių ir spoksoti į svetimą Dievą! Musulmonai kategoriški, nors į krikščionių šventoves jiems įeiti ir nedraudžiama. Šventai įsnūdęs šventovės sargas, nors praslink nepastebėtas nelyg katinas:
