Lagaminas be dugno...: Pirštų galais per Šventąją žemę (8). Šventojo miesto jovalas, hostelio „šturmas“ ir pašėlę Jeruzalės gatvės muzikantai

Vos įvažiavus į Jeruzalę, Judita kone apsiverkė. Ne, ne dėl to, kad būtų iki sielos gelmių pakerėta Šventosios žemės, o todėl, jog pirmasis įspūdis visiškai neatitiko išankstinių įsivaizdavimų – kalnai šiukšlių tarpuvartėse, pakampėse ir tarp viso to it varnai išdidžiai pėdinantys žydai su savo plačiabrylėmis skrybėlėmis, skuduriniais blynais ant galvų ir pintomis kasytėmis. Ne Kairas, bet priemiesčių gatvės primena Afrikos šiukšlynus.

Tiesa, kuo arčiau centro, tuo situacija vis geresnė ir geresnė, vis švariau ir švariau.

Jei kas nors čia vyktų vien tikėdamasis atrasti tikėjimą, Dievą, be jokios specialios parengties, tai turbūt prarastų paskutinius tikėjimo likučius ar užuomazgas, jei tokie buvo. Tokio tautų, tikėjimų, odos spalvų ir kt. jovalo turbūt niekur kitur pasaulyje nerasi.

Jeruzalė šventa ir žydams, ir musulmonams, ir krikščionims ir armėnams, ir dar bala žino kam. Tokia šventa, kad įtampa tvyro ore. Kiekvienas tą šventumą įsivaizduoja savaip, kiekvienas, regis, dėl savo įsivaizdavimo galėtų kitaminčiui perkąsti gerklę, pasitaikius progai. Kiekvienas nori savaip prichvatizuoti Dievą ir primesti tą įsivaizdavimą kitiems. Jei čia netyčia pasirodytų Kristus, automatais ginkluoti Jeruzalės paaugliai turbūt pavarytų jį į šoną.

Kiek girdėjome, tai Jeruzalėje paradoksaliai saugiau nei bet kuriame Europos mieste – niekas čia nepuls perkandinėti gerklių, niekas nebandys brukti savo tiesų, o viskas bus nutylėta tarp eilučių. Kažin koks keistas nebylaus susitarimo tvaikas nuolat pakibęs ore. Kol pripranti prie jaunuolių su ginklais, turi praeiti šiek tiek laiko.

Ketinome čionai praleisti vieną naktį ir booking.com sistemoje buvome rezervavę kambarį hostelyje, esančiame pačiame Jeruzalės centre, visiškai greta įėjimo į pagrindinę musulmonų šventovę (Chain Gate Hostel). Tai netgi per drąsu vadinti kambariu, nes ši skylė labiau panaši į akmeninį urvą be langų, kuriame telpa tik dvivietė lova ir nieko daugiau.

Štai su šiuo urvu ir buvo susijusi turbūt viena įsimintiniausių mūsų patirčių Šventajame mieste. Nuvargę nuo klaidžiojimo po nepažįstamas vietoves, susiruošėme miegoti. Pirmoji „nulūžo“ Judita, o man per apsnūdimą kažkur už storų sienų pasigirdo šūviai, keli trankūs pokštelėjimai. Kaip tyčia, tuo pat metu siaurame hostelio priimamajame ekspresyviai bendravę vyrai vis labiau prarado kontrolę ir, atrodė, jų pokalbis tuoj tuoj pavirs į kruviną konfliktą. Nė nekrustelėdamas, laukiau, kas bus toliau, o Judita, lyg visko būtų maža, per sapnus neapsikentusi vis didėjančio triukšmo staiga užriko: „Baikit jūs ten, kiek galima, tylooooooos!“. Mano vaizduotė turbūt buvo įaudrinta dar pakeliui į šį miestą nugirstų žinių, jog neseniai Jeruzalėje įvyko sprogimas, per kurį kažkas lyg ir nukentėjo. Įspūdžių gausa ir nuovargis irgi prisidėjo prie iš pasąmonės ūselius kaišiojančių pačių baisiausių nuojautų.

Akimirksniu užtildęs žmoną, pasakiau, kad girdėjau šūvius – turbūt kažkas mėgina užimti hostelį! To jai ir tetrūko pakirdusiai iš saldaus pirmojo įmygio. Arabiškas burbuliavimas už durų nesiliovė, vis labiau intensyvėjo. Judita mūsų vaikus jau spėjo įsivaizduoti esančius našlaičiais ir abu nežinodami ką daryti ketinome lįsti po lova.

Staiga arabiškas burbuliavimas kiek aprimo ir netikėtai priimamajame nuskambėjo skardus atlapaširdiškas juokas. Pasirodo, šitie gyvuliai, hostelio darbuotojai, paprasčiausiai taip bendrauja, tai yra normalus jų bazaras, tai yra jų pagarba svečiams – pirmą valandą nakties plyšauti it futbolo sirgaliams visai greta popierinių mūsų urvo durų! Išgyvenus tokias patirtis, Šventajame mieste niekas nebeatrodė baisu.

O per pirmąją dieną mes visgi šį tą suspėjome pamatyti. Nusimetęs nereikalingą naštą Chain Gate urve ir įkalęs keletą stikliukų stipraus gėrimo, sumaniau pabendrauti su ginkluotais vyrais, kurie visai mielai sutiko ir nusifotografuoti:

Jie saugo vartus į pagrindinę Jeruzalės musulmonų šventovę. Palandžiokime Jeruzalės labirintais:

Gatvėse palaipsniui beįsižiebiant žibintamas, pajutome, kad jėgos jau gerokai pasekusios ir tuomet kulniuodami tokiu Jeruzalės a la Gedimino prospektu, pasukome kairėn ir atsidūrėme tikrų tikriausiame žydiškame turguje! Dar niekada neteko regėti tokios gausybės įvairiausių spalvų, kvapų ir grožio produktų po vienu stogu... Tiesa, mūsų kišenėms viskas labai brangu (nors Jeruzalėje daug ko galima įsigyti gerokai pigiau nei kurortiniame Eilate), tačiau jei šen bei ten paragautumei visko po žiupsnelį, tai galiausiai pro turgaus duris nebeišlįstumei kaip koks Mikė Pūkuotukas.

Pro duris visgi išlindome ir tuomet patekome į pačią tikriausią sutemusios Jeruzalės gatvės muzikantų sukurtą euforiją. Aplink šiek tiek pro šalį pjovusį gitaristą ir protarpiais kaip reikiant beįsismaginančią smuikininkę susibūrė gal 30 žydų paauglių (daugiausia merginų), kurie taip žodis žodin traukė kažin kokias tik jiems žinomas dainas, jog atrodė, kad tuoj visi atsiplėš nuo žemės ir nuskris nežinoma kryptimi. Toks intensyvumas truko gal 20 minučių, o po to visi staiga paplojo, sumetė monetų į ant žemės gulintį gitaros dėklą ir kaip kareiviai vienu žingsniu nužygiavo į naktinį Šventąjį miestą.

Atslūgus euforijos bangai, mes su Judita gatvės muzikantų paprašėm gitaros ir pagrojom „Šerkšno tylos“ dainą „Žiūrėk, jau sninga...“. Žydams lietuviškai. Gitara buvo kraupiai išsiderinusi – ir kaip jis apskritai galėjo tokia groti ir taip nuo žemės pakelti klausytojų minią? Žydiška mistika, ne kitaip!