2012 m. liepos 13 d., penktadienis

Nidos dienoraščiai (4). Au revoir!


Kai visą Nidą užtraukė tiršti lietaus debesys, šeimyninis „Šerkšno tylos“ koncertas įvyko tiesiai lietui palei nosį. Ne „Agilos“ koncertų salėje, o šalia jos, po stogeliu, kur žaismingi lašų pirštai nepasiekia. Kai kurie į polietilenines plėves įsivynioję žmonės, kaip šiltnamių daržovės, visgi nesistengė pernelyg skubėti namo ir kantriai dalyvavo gyvo garso koncerte – čia pat, kartu, po vienu stogu bei aplinkui. Akustinį skambesį praturtino harmoninga lietaus aranžuotė ir krentančių monetų įskeltos natos. Vaikai vos susilaikydami spoksojo į nežmoniškai viliojančias balas, tačiau akimirkos svajonei išsipildyti nebuvo lemta – guminiai batai po vakarykščių „pasiplaukiojimų“ namuose kepinosi šonus ant deginančio elektrinio gyvatuko. Ech...

2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis

Nidos dienoraščiai (3). Laimės sinonimas.

Lietui pasitraukus, apie 10 valandą vakaro vėl ėmėme vaidentis mes. Iš dangaus daugiau niekas nebekrito, todėl sklandžiai pavyko surengti „Šerkšno tylos“ koncertą, kuris tikrai buvo nuostabus. Dainavo vaikai, žuvėdros, šunys bei horizonto burlaiviai. Apsikabinusių pagyvenusių žmonių pora sukosi ratu ir spindėjo. Vakar vienas keistuolis įsigudrino sušokti išskirtinį šokį. Jo partneris buvo... dviratis!

2012 m. liepos 11 d., trečiadienis

Nidos dienoraščiai (2). Smėlynų vizijos.

Mariose it nedideli burlaiviai plūduriuoja balti apsnūdę paukščiai. O mes miname pedalus Preilos link. Įdomu tai, jog Preilos vardas susijęs su Latvija. Tiksliau tariant, su šios šalies miestu Preiliais. Jei tai asmenvardinis vietovardis – pavardė Preilis – latvių kalboje reiškianti „neprašytas svečias“, tai gal mes – taip pat neprašyti svečiai, nes niekas lyg ir neprašė tenais važiuoti, bet...

2012 m. liepos 10 d., antradienis

Nidos dienoraščiai (1). Šerkšno tyla liepą.

Bėgliai. Iš Vilniaus! Užnugaryje palikome vasarinio dušo pagaliau merkiamą sostinę. Dangui nebepakeliamai prislėgus žemę, mikrorajonai akimirksniu virto didžiule burbuline vonia. Valytuvai nenustygsta vietoje. Jų monotoniškas šokis ritmingai ir taktiškai praskleidžia lietaus užuolaidas, už kurių veriasi svaigulingai viliojantis kelias.