Latvijos dienoraščiai (6). Gute Nacht alles Leute!

2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Paskutinė priešpaskutinio vasaros mėnesio diena. Paskutinė nakvynė Liepenės kempinge. Vakar čionai iš Ventspilio grįžome tik apie pusę vienuoliktos vakaro. Atsisveikindami su šiuo miestu nuo molo bandėme akimis paskandinti saulę jūroje, bet ir vėl debesys buvo greitesni – prarijo karštąją žvaigždę nė nežagtelėję. Molas iš abiejų pusių užverstas propelerio formos betono gabalais ir akmenimis.

Latvijos dienoraščiai (5). Kvadratiniai medžiai, Ventspilio karvidė, ledų pardavėjos dovanos ir kiti radiniai

2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Pavyko rasti tai, ko norėjome. Vakar buvo labai turininga diena. Iš Parventos tiltu važiuojant Ventspilio centro link, kelias pakilo... į dangų.

Venta plaukė laivelis, kurio antenos galiukas matyt nebūtų pralindęs pro tilto apačią.

Latvijos dienoraščiai (4). Apie „Šerkšno tylą“ Ventspilyje, apie Melodiją ir apie vandens pramogų parko žarnyną

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Žmonių koncentracija čia tokia nedidelė, kad net ir vietą susirasti grojimui ne taip jau paprasta. Nutarėme suskambėti šalia įėjimo į pagrindinį pliažą, priešais ledų (saldejums) kioskelius. Prisėdome ant suoliuko, išsitraukėme gitarą, lūpinę armonikėlę ir „Šerkšno tyla“ pirmą kartą iškrito užsienyje, jei šį juokingą ir nuotaikingą kraštą apsivers liežuvis taip pavadinti. Anoks čia ir užsienis: vieni lietuviai Ventspilyje, vienas kitas rusas, vienas kitas latvis – ir tai šaknys Lietuvoje...

Latvijos dienoraščiai (3). Absoliučios ramybės miestas

2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Atsiimu visus palapinės pagaliukus, kuriais leidau save prismaigstyti vakar dėl to, kad niekaip nepataikome į kempingą, kuris apžavėtų ir nepaleistų važiuoti tolyn. Pataikėme. Liepenes kempingas. Liepos mėnesiui kaip tik! Vos apie 20 kilometrų nuo Ventspilio. Bet apie viską iš pradžių.

Iš Kolkos rago pajudėjome Ventspilio kryptimi. Palei jūrą, kuri čia yra dešinėje plento pusėje, bet gerokai toliau nuo kelio nei Jūrmalos-Kolkos maršrute. Nurodomasis ženklas, kurio fonas rudas, paprastai reiškia lankytiną vietą, tačiau mums jau ne pirmą kartą nepavyksta rasti kažko lankytino važiuojant pagal tokius ženklus. Kartais randame, o kartais ir ne. Gal čia Latvijos ypatumai, o gal mes ypatingai neatidūs? „Ragu kolekcija“ – bylojo ženklas, bet, privažiavę jaukią gyvenvietę miške, galiausiai patekome į paprasčiausią kiemą, iš kurio teko grįžti atgal į plentą. Ragai. Ragų kolekcija. Skriejam tolyn!

Latvijos dienoraščiai (2). Baltoji kopa, miško serbentai ir meškos paslauga

2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Šįryt pakilti su saule nebeužteko jėgų. 7.17 val. Šeima tebemiega. Jei vakarykštei nakvynės vietai skyriau 5 žvaigždutes iš 5 galimų, tai šiai vietai, kurioje dabar esame, skirčiau 3, nors, įvertinęs neišpasakytą ramybę, nepagailėčiau ir 4. Juolab vėl pavyko išvengti kempingų, kurie, prismaigstykite mane palapinės pagaliukais, niekaip nepajėgia sužavėti ir pavilioti. Nors tu ką... Ne dėl kainų. Dėl turgaus dvasios, kuri paprastai ten tvyro.

Tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje akis neužmato nė vieno žmogaus. Keista, bet vos tik parašiau praeitą sakinį, iš miško glūdumos išlindo trijulė ir latviškai pasisveikino: „Sveiki!“ (kirčiuoti pirmąjį skiemenį). Koks čia dar latviškai, taigi lietuviškai! Turbūt vyras, žmona ir jau išstypusi dukra. Praėjo pro mūsų palapines, pasuko į kairę ir lėtai nužingsniavo palei jūrą.

Latvijos dienoraščiai (1). Esi sveicināta, Latvija!

2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Nors pakilome ketvirtą ryto, iš Vilniaus Panevėžio kryptimi pajudėjome tik apie devintą valandą. Automobilis prifarširuotas daiktų-daiktelių. Vaikai (septynerių Elijas ir trejų Dorotėja) patenkinti. Jiems – pirmasis gyvenimo užsienis. „Toks čia ir užsienis“, – pasakytų piktas niurneklis, bet visgi... Broliškas užsienis.

Pirmiausiai aplankysime Rygą, o paskui Rygos įlankos pakrante per Jūrmalą trauksime Kolkos rago link. Vėliau palei Baltijos jūrą leisimės į Ventspilį, Liepoją ir grįšime į Lietuvą. Toks apytikris planas. Šiaip tai viskas beveik be plano. Kelios palapinės, miegmaišiai, kirvis, keli ant kaktos pritvirtinami prožektoriai ir pimyn! Senokai neteko kirsti Lietuvos sienos. Vieni kaimyninę šalį aplanko jau įžengę į ketvirtą dešimtmetį (pavyzdžiui, aš – anksčiau vis tekdavo tik kirsti Latviją), o kiti – įžengę į vos ketvirtus gyvenimo metus (pavyzdžiui, mūsų dukrelė Dorotėja). Jau vien dėl to, kad latvių kalba lietuviams turėtų būti (greičiausiai taip ir yra) pati juokingiausia pasaulyje, verta aplankyti šią šalį. Viliuosi, latviams mūsų kalba taip pat yra pati juokingiausia ir labiausiai įkvepianti – juk taip smagu netikėtai svetimšalyje atpažinti save!

Viduje kirba idėja pagroti Rygos gatvėse. Pirmoji tarptautinė „Šerkšno tylos“ (muzikuojančio šeimyninio tandemo) patirtis-misija. Dainuosime, žinoma, lietuviškai. Broliai supras. Seserys taip pat. Lai šypsosi latviai!

Iš dangaus kažkas nuvarė debesis.

Vilnius, Justiniškės, Rygos gatvė.